Sekite 15min Google
„Tiesa, iš pradžių, regis, pastebėjo net ne kreatinino, o kalio rodiklių padidėjimą. Aš nieko nejaučiau – tai buvo tiesiog viena iš eilinių bendro kraujo patikrų. Taigi – po to, kai pamatė kalį, ištyrė ir kreatininą“, – pasakojo 58-erių vyras.
Tuomet Sigitas gavo siuntimą pas nefrologą, kuris turėjo atidžiau įvertinti įtarimą sukėlusius simptomus. „Inkstų ligą man diagnozavo iškart. Tiesą sakant, to visai nesitikėjau. Juk buvau ir darbingas, man atrodė, kad viskas yra gerai. Tuomet dializių atsisakiau“, – prisimena vyras.
Pašnekovas prisimena, kad toliau stebint sveikatą matėsi, jog rodikliai blogėja, kalis didėja, ir medikai įspėjo, kad taip tęsiantis gali sustoti širdis. „Tuomet dar buvo tokia sistema, kad kol žmogus nėra dializuojamas, jam vaistų kaliui mažinti – vadinamojo kalio surišėjo – neišrašydavo. Galiausiai vis tik pasiryžau dializėms ir tada padėtis pradėjo truputį gąsdinti“, – tikina Sigitas.
Tapo aišku, kad Sigitui padėti gali tik inksto transplantacija, todėl jis buvo užrašytas į vadinamąją eilę. Vyras pasakoja, kad šiuo klausimu pasisekė, nes donorinio inksto sulaukė maždaug per mėnesį.
Baimės nebuvo
Sigitas atvirauja, kad baimės prieš operaciją nejautė, tiesiog žiūrėjo į viską racionaliai, pragmatiškai. Jeigu sveikatai reikalingas toks žingsnis, vadinasi, reikia.
Pirmą kvietimą atvykti į ligoninę, atsiradus inksto donorui, Sigitas gavo iš Kauno. Tuomet vyrui teko grįžti, tačiau neilgai trukus jis sulaukė dar vieno skambučio – iš Santaros klinikų. Šįkart jis buvo lemtingas. Vyrui buvo atlikta inksto transplantacija, kuri vertinta kaip sklandi, tačiau sveikimo procesas Sigitui buvo nelengvas.
„Labai greitai pablogėjo situacija ir grėsė inksto atmetimas. Prisikabino virusas, o reikiamų antibiotikų nebuvo. Ilgai gulėjau ligoninėje ir po kelių mėnesių viena gydytoja pasakė, kad pagaliau gausiu tų reikiamų vaistų.
Dėl to, kad taip ilgai gulėjau ligoninėje ir ilgai inkstas neprigijo, liga sugrįžo, bet ilgainiui pavyko suvaldyti situaciją. Taip dabar ir gyvenu visus tuos 20 metų“, – kalba Sigitas.
Inžinieriumi dirbęs vyras vėliau po ligos pamažu grįžo į darbą, buvo karo atsargoje, po transplantacijos 12 metų dainavo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų chore „AIDAS“. Taip pat prisijungė ir prie transplantacijas patyrusius pacientus ir jų šeimas vienijančios asociacijos „Gyvastis“ veiklos bei bendruomenės.
Tokios gyvenimo patirtys, anot Sigito, paveikia kiekvieną žmogų – negali nepaveikti, negali negalvoti ar neprisiminti.
Paklaustas, kaip pasikeitė gyvenimas, Sigitas svarsto, kad, viena vertus, gyvena kaip ir visi, kita vertus, visada turi galvoje gydytojų rekomendacijas – neperšalti, saugotis, nes jo, kaip ir visų transplantacijas patyrusių žmonių, imunitetas yra slopinamas imunosupresiniais vaistais.
Tai daroma tam, kad organizmas neatmestų donorinio organo, tačiau, kai silpninamas imunitetas, iškyla didesnė rizika greičiau pasigauti virusines ar bakterines ligas. Tai galbūt vieninteliai dalykai, kurie skiria Sigito gyvenimą nuo įprasto žmogaus, nepatyrusio organo transplantacijos, gyvenimo.
