Sekite 15min Google
Tokios profesinės gijos ypač ryškios ten, kur medicina neatsiejama nuo akademinės aplinkos ir nuolatinio mokymosi. Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas ir Santaros klinikos jau daugelį metų yra erdvė, kurioje susitinka mokslas, klinikinė praktika ir skirtingų kartų gydytojų patirtis. Čia užsimezgę profesiniai ryšiai neretai perauga į mentorystę, bendrą darbą ir tampa svarbia gydytojo profesinio kelio dalimi – susiformuoja savotiškos profesinės grandinės – ryšys, kuriame svarbu ne tik tai, ko išmokstama, bet ir tai, kas vėliau perduodama kitiems.
Šis straipsnis apie tris gydytojus, kuriuos sieja būtent toks ryšys: gydytoją vaikų nefrologę Vilniaus universiteto profesorę Augustiną Jankauskienę – vieną iš tos gydytojų kartos, kurioje vaikų gydytojai buvo rengiami kaip pediatrai.
Jos mokinį, gydytoją vaikų nefrologą, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto prodekaną doc. dr. Karolį Ažukaitį, pasak kurio, kelias į pasirinkimus ir požiūris keitėsi susipažįstant su naujomis disciplinomis: „Anksti žinojau, kad nenorėsiu darbo, kuriame svarbiausia būtų praktiniai, rankų darbo įgūdžiai. Man reikėjo intelektualinio iššūkio – disciplinos, kuri stipriai veiktų organizmą ir reikalautų suprasti jo kompleksiškumą, skirtingų organų sistemų, ūmių ir lėtinių būklių sąveiką, t. y. matyti žmogų kaip visumą.” Trečioji grandis – vaikų ligų ir vaikų neurologijos rezidentas Kajus Merkevičius, šiandien savo mokslinį kelią tęsiantis Niujorke.
Anot jo, šis kelias nebuvo suplanuotas iš anksto. Kajų vedė smalsumas, noras suprasti ir ieškojimas, kaip tas žinias panaudoti žmogui padėti.
Kodėl būtent šie trys žmonės viename pasakojime? Nes jų istorijoje svarbi ne tik konkreti specialybė. Juos jungia Vilniaus universiteto aplinka, Santaros klinikos, mokslinis smalsumas ir ryšys. Dar svarbiau – tai, ką vienas žmogus gauna iš kito, čia neužsibaigia: profesinė patirtis keliauja toliau – iš Vilniaus į Heidelbergą, Zalcburgą, Sidnėjų ar Niujorką ir grįžta atgal.
Pirmiausia – smalsumas
Profesorės Augustinos Jankauskienės gydytojos kelias prasidėjo nuo pediatrijos. Jos karta į universitetą atėjo pasirinkusi ne tik mediciną, bet iš esmės ir būsimą kryptį – suaugusiųjų ar vaikų ligų gydytojo kelią. Vaikų ligų ji pradėjo mokytis jau nuo trečio kurso, o pasirengimas pediatro darbui buvo ilgesnis ir nuoseklesnis.
Šiandien gydytojų rengimo sistema kitokia. Profesorė nesako, kad viena sistema buvo gera, o kita – bloga, tačiau prisimena tuometinį nuoseklumą: profesinis pagrindas buvo formuojamas ilgą laiką, palaipsniui. Jos manymu, šiandien, kai pasirinkimų ir informacijos daug daugiau, svarbu neprarasti plataus pediatrinio matymo.
Pati profesorė iš pradžių net negalvojo apie vaikų nefrologiją. Studijuodama buvo svarsčiusi pasirinkti kitą specialybę – vaikų neurologiją. Tačiau gyvenimas sudėliojo kitokį planą: „Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dirbti daugelyje grandžių – praėjau net ir poliklinikos apylinkės gydytojos darbo patirtį: vaikščiojimą pas pacientus po apylinkę, su nedarbingumo pažymėjimų ir receptų blankais.
Tai dabar jau sunkiai suvokiama. Ir galiu pasakyti, kad tuo metu apie nefrologiją tikrai negalvojau, bet norėjau kažko daugiau, man reikėjo iššūkio”, – pasakoja profesorė.
Vėliau gyvenimas atvedė į Respublikinę vaikų ligoninę, kuri ilgainiui įsiliejo į Vilniaus universiteto ligoninę Santaros klinikas. Čia svarbi tampa kita jos pasirinkimų istorijos dalis – sutikti žmonės, asmenybės, kurių patarimai buvo nepaprastai svarbūs.
Žinomas pediatras profesorius Petras Kaltenis, garsėjęs šiuolaikišku požiūriu, jai įdiegė mintį, kad geras gydytojas gali būti ne tik gydytojas: jis gali būti ir mokslininkas, žmogus, dalyvaujantis universiteto gyvenime, besidomintis pasauliu, bendradarbiaujantis ir nuolat besimokantis.
Profesorė prisimena, jog ši mintis tapo viena svarbiausių jos pačios profesinio kelio gairių. „Manau, kad iš jo perėmiau norą dirbti mokslinį darbą, nors kelias į jį man buvo labai sunkus. Disertaciją apsigyniau eksternu – neturėjau doktorantūros, viską dariau dirbdama, už egzaminus turėjau susimokėti... – pasakoja profesorė. – Jokių lengvatų absoliučiai nebuvo, nebuvo ir tokios mentorystės kaip šiandien suprantame. Tačiau sudėtingus etapus perėjęs žmogus viską daug labiau vertina.“
Paklausta, kodėl jaučia svarbą auginti savo profesijos tęsėjus, profesorė sako, kad jeigu kažką padarai ir po tavęs nėra kam tęsti, prarandama buvusių darbų prasmė: „Mes, vaikų ligų gydytojai, su tuo tikrai susiduriame. Tai ne kardiologija, ne chirurgija, kur yra kitų iššūkių, bet yra daug norinčių rinktis šias specialybes. Pas mus vaikų ligų gydytojų skaičius yra mažesnis. O vaikų nefrologija Lietuvoje apskritai yra beveik nišinė profesija.
Tai reiškia, kad negali turėti tokios prabangos visiškai susitelkti į vieną siaurą sritį: negali būti tik transplantuotų pacientų ar tik dializuojamų vaikų specialistas, bet tai paskatino ieškoti bendraminčių pasaulyje.“ Šios profesorės įžvalgos atskleidžia, kaip svarbu sukauptą patirtį, profesinius, tarptautinius ryšius perduoti kitai kartai – kad viskas tiesiog tęstųsi.
Mokytojas nebūtinai pasako, kuo turi būti
Vienas iš tokių mokinių buvo mokslų daktaras Karolis Ažukaitis – gydytojas vaikų nefrologas, dabar Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas ir prodekanas.
Jų pažintis prasidėjo gana paprastai: nuo pacientės konsultacijos, ligos istorijos rašymo. „Mes pasikalbėjome ir aš pagalvojau: čia įdomus atvejis, reikia jį panaudoti moksliniam straipsniui. Pasiūliau Karoliui: „Parašom straipsnį.“ Jis sutiko. Tada pamačiau, kaip puikiai jis rašo, kaip prasmingai galvoja“, – prisimena profesorė.
Taip prasidėjo jų bendradarbiavimas, kaip juokaudama sako A. Jankauskienė, kad jo trukmę galime matuoti mūsų bendros pacientės amžiumi, nes tuomet, kai susipažinome, ji tebuvo kelių dienų amžiaus.
Profesorė gana greitai pastebėjo ne tik Karolio gabumus, bet ir norą gilintis. „Proaktyviai išsakiau savo norą pažinti mokslo pasaulį, – profesorei antrina ir pats K. Ažukaitis. – Man patiko toks mokslo iššūkis, patiko gylis. Norėjau, kad būtų sudėtinga.”
Profesorė pasakoja, jog matydama aktyvų studentą ji siekė, kad gabus jaunas žmogus kuo anksčiau gautų galimybių savo siekius įgyvendinti. Per jos ryšius su Heidelbergo universitetu atsivėrė ir kitos profesinės galimybės. Apie šią patirtį K. Ažukaitis sako, jog šioje mokslinėje aplinkoje išmoko labai vertingų dalykų: „Pavyzdžiui, vertinti ir matuoti echoskopinius vaizdus. Tačiau man to nepakako – pats pradėjau juos papildomai analizuoti.
Taip užsimezgė bendravimas su profesoriumi F. Šeferiu (Franz Schaefer), kuris suteikė galimybių ne tik techniškai padirbėti, bet ir suprasti, kaip veikia brandi mokslinė grupė ir mentorystės ryšiai.” Praktikos metu pats pradėjo gilintis, analizuoti daugiau, nei iš jo buvo prašoma. Vėliau jam buvo suteikta galimybė įsitraukti į didelį tarptautinį tyrimą, o dar būnant studentu – tapti regioniniu jo koordinatoriumi.
Per šias tarptautines patirtis, kaip pasakoja K. Ažukaitis, jis labai daug išmoko, nes dirbo su įvairiais sudėtingais atvejais ir pats prisilietė prie labai plataus spektro procesų: „Džiaugiuosi, kad žinių kartelė visą laiką buvo aukšta. Tai vertė mane nuolat būti įsitempusį gerąja prasme, siekti aukšto rezultato ir standarto. Tai suformavo mano požiūrį į tai, kaip turėtų būti vykdomas mokslas. Tai labai gražiai susijungė su tuo, ką mačiau Heidelbergo universitete – aukšto lygio mokslo metodologiją ir mokslinį nepriekaištingumą.”
Tai, ką Karolis Ažukaitis sako gavęs iš savo mentorės profesorės Augustinos, nebuvo vien konkrečios medicinos žinios. Jis išskiria keletą svarbių dalykų. Vienas iš jų – gebėjimą nejausti mažos šalies ribų: „Kaip netgi būnant iš mažos šalies nesijausti tuo mažesniu gebėjimais, kokybe ar potencialu. Kitas dalykas – tinklaveika: iš kiekvieno susitikimo parsivežti ne tik žinių, bet ir naują kontaktą, kuris turi virsti bendru projektu, profesine draugyste, klinikiniu bendradarbiavimu ar kita prasminga veikla. Didžiausia vertybė tai yra žmonės, jų tarpusavio bendradarbiavimas ir augimas kartu“, – sako Karolis Ažukaitis.
„Mentorius turi parodyti kelius, bet nevesti už rankos“
Galbūt būtent tokia ir yra tikroji mentorystės prasmė. Karolis Ažukaitis ją apibūdina labai paprastai: mentorius turi parodyti kelius, o prireikus – atverti į juos duris ar langus ir padėti jais naviguoti. Tačiau jis neveda už rankos: „Tai yra ėjimas kartu, – sako jis. – Svarbu ne nuspręsti už kitą žmogų, o padėti jam pačiam suprasti, ko jis nori, ir priimti sprendimus.” Galbūt todėl Karolio Ažukaičio mentoriaus vaidmuo natūraliai išaugo iš jo paties patirties.
Jis sako, kad susidūrus su žmonėmis, kurie nieko neverčiami padeda atrasti savo kelią ir tobulėti, atsiranda savotiška skola gyvenimui. Ne prievolė, bet noras pasidalyti tuo, ką pats gavai.
Todėl gana anksti Karolis Ažukaitis pradėjo pats kalbėti studentams apie mokslą, dalytis savo patirtimi. Vėliau prisijungė prie mentorystės platformos, kur jaunesni žmonės kreipdavosi su labai įvairiais klausimais – nuo abejonių, ar verta vykti į vasaros praktiką užsienyje, iki klausimo, ar rinktis klinikinę karjerą.
Ir vieną dieną prie jo paskaitos Vilniaus universitete „Pasitikėk patirtimi“ prisijungė Kajus Merkevičius.
Kajus Merkevičius: „Mokslas man įdomus tada, kai jis galiausiai grįžta pas pacientą“
Jo paties kelias prasidėjo nuo smalsumo ir noro suprasti, o kartu – galimybė tuo supratimu kažką pakeisti, padėti žmogui.
„Mane labai įkvėpė Karolio ir profesorės Augustinos pavyzdys – kaip suderinti nelengvą gydytojo darbą su mokslu, nepamirštant, kad mokslas galiausiai turi tarnauti pacientui“, – sako Kajus Merkevičius.
Rezidentūros pradžioje Kajus susipažino su Karoliu Ažukaičiu, kuris ne tik pats derina klinikinį darbą su mokslu, bet ir formuoja ateities kartą – būtent tokios mentorystės Kajus ir ieškojo. Vieno pokalbio metu užsiminus apie susidomėjimą profesorės Urtės Neniškytės tyrimais Gyvybės mokslų centre, Karolis paskatino su ja susisiekti – taip Kajus pateko į pirmąją praktiką mokslinėje laboratorijoje, kurios projektai visada sukosi apie žmogų – apie ankstyvojo neurovystymosi ir neuroplastiškumo tyrimus.
Vėliau sekė Austrijos etapas – profesorė Saskia Vortman (Saskia Wortmann) iš Zalcburgo centro pakvietė Kajų padirbėti prie retų neurometabolinių ligų. Būtent ten gimė mintis pritaikyti inovatyvesnį metodą – smegenų organoidus, 3D smegenų modelius iš pacientų ląstelių, leidžiančius geriau suprasti ligos priežastis ir įvertinti gydymo efektyvumą.
Austrijoje tam trūko galimybių, tačiau vėliau, vienoje konferencijoje išgirdęs prof. Tamo Kozicz pranešimą apie panašius metodus, Kajus pasidalino idėja su profesoriumi – ir gavo kvietimą ją plėtoti JAV, Icahn School of Medicine at Mount Sinai.
Taip Austrijoje gimusi mokslinė idėja tapo dar vieno profesinio kelio pradžia. Kajus pasakoja, kad prie galimybės išvykti į JAV prisidėjo daug žmonių – profesorė Augustina Jankauskienė, Karolis Ažukaitis, Vilniaus universitetas, Ateities Biomedicinos Fondas, Austrijos mokslininkai ir būsimi vadovai Niujorke. Kiekvienas iš jų savaip atvėrė duris į kitą etapą.
Šį K. Merkevičiaus iššūkį prisimenantis Karolis Ažukaitis sako, kad ieškojo galimybių padėti Kajui realizuoti jo potencialą, įtraukti jį į mokslinius projektus ir tarptautinius tinklus.
„Tačiau svarbiausia – ateina momentas, kai žmogus, su kuriuo pradėjai bendrauti ir dirbti jo karjeros kelio pradžioje, pradeda šiuo keliu eiti pats. Kajaus įdirbis ir gebėjimai galiausiai leido jam tęsti savo mokslinį kelią savarankiškai.
Tuomet mano, kaip doktorantūros vadovo, darbas susikoncentruoja į reikalingos pagalbos suteikimą atsirandant naujų iššūkių, padedant naviguoti sudėtingesnėse situacijose ir atliepiant jau paties keliamus poreikius. Kajus pats užmezgė tarptautinius ryšius, pats ieškojo galimybių, pats pradėjo inicijuoti mokslinius projektus. Man labai džiugu matyti, kad žmogus, kuriam kažkada padėjai atverti vienas duris, vėliau pats atranda daugybę kitų kelių”, – sako K. Ažukaitis.
Kaip moksliniai tyrimai gali sugrįžti pas konkretų pacientą?
Šiandien Kajaus Merkevičiaus mokslinis kelias tęsiasi Niujorke, Icahn School of Medicine at Mount Sinai. Jo pasakojime daug sudėtingo mokslo, tačiau pati idėja paprasta: laboratorija neturi būti atskirta nuo paciento.
„Mūsų tikslas – iš pacientų ląstelių sukurti modelius, su kuriais galėtume geriau suprasti ligą ir testuoti gydymo būdus. Pacientų ląsteles perprogramuojame į kamienines, o iš jų kuriame skirtingų audinių (organų) modelius – mano tyrimų pagrindinis objektas yra 3D ląstelinis smegenų modelis, arba smegenų organoidai – „mini smegenys”, – aiškina Kajus Merkevičius.
Vienas atvejis parodo, kaip tai veikia praktiškai: pacientė sirgo itin reta liga (pasaulyje žinoma vos 50–100 tokių atvejų). Iš jos ląstelių sukurtoje kultūroje išbandžius skirtingus gydymo variantus paaiškėjo, kad vaistas, literatūroje aprašytas kaip galimai naudingas, iš tiesų galėjo dar labiau skatinti žalingą procesą. Tai leido grįžti pas pacientę ir atsisakyti neveiksmingo, galbūt net žalingo gydymo.
Kai mokslas tampa pagalba pacientui
Kajaus Merkevičiaus pasakojimas apie jo darbą laboratorijoje parodo sudėtingą kelią nuo paciento problemos iki atsakymų, kurių paieškos tebevyksta. Tačiau, prof. Augustinos Jankauskienės įsitikinimu, ypač svarbus klinikinio darbo ir mokslinio požiūrio balansas, ypač dirbant su vaikais, kai reikia matyti ne tik ligą, bet ir vaiką, jo tėvus, visą šeimą.
Karoliui Ažukaičiui šiandien svarbi ne tik jo paties klinikinė ir mokslinė veikla. Būdamas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslo ir inovacijų prodekanas, jis siekia prisidėti prie platesnės universiteto mokslo ekosistemos kūrimo, skatinant susitelkimą, o ne atskirtį tarp disciplinų ir mokslo tematikų, o kartu ir bendradarbiavimo kultūros plėtrą.
Sveikatos mokslo tyrimuose ypatingai svarbu, kad praktinė medicina nebūtų atskirta nuo akademinio mokslo, tai dvi tos pačios sistemos pusės ir tik jų dėka sistema nuolat tobulėja. Jo paties profesiniame kelyje VU tapo vieta, iš kurios atsivėrė keliai į tarptautinį bendradarbiavimą, o šiandien jis pats padeda tuos kelius pamatyti kitiems.
Vilniaus universitetas ir Santaros klinikos – aplinka, kurioje susitinka žmonės. Kurioje studentas gali ateiti su klausimu, o dėstytojas ar gydytojas mentorius gali pastebėti smalsų jaunuolį ir padėti jam ieškoti ryšių, kontaktų ir galimybių.
Profesorė Augustina Jankauskienė savo profesinį kelią pradėjo tuo metu, kai universiteto ir pediatrijos mokykla buvo kitokia. Tačiau jai ir šiandien svarbiausias išlieka tas pats dalykas – tęstinumas: „Tęstinumas yra tik per žmones ir ryšius tarp jų“, – sako ji.
Ši mintis labai tiksliai apibūdina ir Karolio Ažukaičio istoriją. Jis iš savo mentorės gavo ne tik žinių, bet ir galimybę pamatyti platesnį pasaulį. Vėliau pats tapo žmogumi, kuris atveria duris kitiems.
O Kajaus Merkevičiaus istorija parodo, kad perduodama nebūtinai konkreti specialybė. Galima perduoti smalsumą, norą gilintis, drąsą kreiptis, gebėjimą ieškoti atsakymų ir supratimą, kad gydytojas ir mokslininkas gali eiti tuo pačiu keliu. Žinios keliauja per skirtingas kartas toliau. O kartu su jomis perduodama ir svarbiausia vertybė – supratimas, kad už kiekvieno atradimo ir ištobulintos metodikos visada yra pacientas, kuriam veriasi visai kitos galimybės – tikslesnė diagnostika, vilčių teikiantis gydymas ir jo sveikatai neabejingi gydytojai.
