68-erių klaipėdietei Joanai diagnozuota itin reta nugaros smegenų išvarža, kurios gydymui prireikė preciziškos operacijos, aukštos specialistų kompetencijos ir ilgo reabilitacijos proceso. Šiandien pacientė jau vėl žengia pirmuosius savarankiškus žingsnius, o gydytojai jos istoriją vadina išskirtiniu atkaklumo ir šiuolaikinės medicinos galimybių pavyzdžiu.
Liga progresavo tyliai ir lėtai
Įvertinęs magnetinio rezonanso tyrimą, KUL neurochirurgas Šarūnas Varnas pacientei nustatė ryškius juosmeninės stuburo dalies pakitimus. Dėl jų buvo atliktos dvi operacijos, tačiau Joanos neurologinė būklė negerėjo.
„Buvo laikotarpis, kai man visiškai „atėmė“ kojas. Nebegalėjau atsikelti iš lovos, atrodė, kad kūnas atsisako manęs klausyti“, – prisimena klaipėdietė.
Ieškant jos blogos savijautos priežasčių, medikai atliko papildomą krūtininės stuburo dalies magnetinio rezonanso tyrimą. Jis atskleidė itin retą patologiją – nugaros smegenų išvaržą.
Pasak Š. Varno, ši liga vystosi labai lėtai ir ilgą laiką gali slėptis už kitų stuburo problemų.
„Pacientai dažnai jaučia silpnumą, eisenos sutrikimus, kojų sunkumą, tačiau tokie simptomai būdingi ir kitoms stuburo ligoms. Dėl to diagnozę nustatyti ypač sudėtinga“, – aiškina gydytojas.
Operacija reikalavo ypatingo tikslumo
Nustačius tikslią diagnozę, gydytojas neurochirurgas nusprendė pacientei atlikti trečią operaciją, kuri buvo viena sudėtingiausių. Pasak Š. Varno, situaciją komplikavo tai, kad nugaros smegenys ilgą laiką buvo įstrigusios siauroje stuburo kanalo angoje ir suaugusios su jos kraštais.
„Nugaros smegenis reikėjo itin atsargiai atlaisvinti, grąžinti į anatominę vietą ir uždaryti defektą jų nepažeidžiant. Net menkiausia klaida galėjo sukelti negrįžtamus neurologinius pažeidimus ar visišką kojų paralyžių“, – sako specialistas.
Operacija atlikta prieinant prie pažeidimo iš priekinės pusės ties penktuoju krūtiniu slanksteliu. Anot gydytojo, tai techniškai itin sudėtinga procedūra, o tokie atvejai reti net dideliuose neurochirurgijos centruose.
Š. Varnas džiaugiasi, kad po operacijos atlikta pakartotinė magnetinio rezonanso nuotrauka neparodė negrįžtamų nugaros smegenų pažeidimų.
„Tai labai gera žinia. Reiškia, kad nugaros smegenys turi potencialo atsistatyti. Reikia laiko, darbo ir kantrybės. Tokiais atvejais vien chirurgijos neužtenka. Reikia labai motyvuoto paciento ir reabilitacijos. Joana yra labai motyvuota, užsispyrusi ir optimistiška pacientė.nTai akivaizdžiai duoda rezultatus. Smagu matyti, kaip greitai, palyginti su pradine būkle, ji progresuoja“, – teigia neurochirurgas.
Ypatingas vaidmuo – reabilitacijai
Po sudėtingos operacijos pacientės laukė ilgas ir nelengvas reabilitacijos etapas. Pirmosiomis dienomis po gydymo Joana negalėjo nei atsistoti, nei pajudinti kojų, todėl sveikimo procesas pareikalavo ne tik specialistų profesionalumo, bet ir didžiulės pačios pacientės valios. Pirmieji bandymai atsistoti buvo itin sunkūs.
„Pradėjau nuo kelių sekundžių. Per ašaras, per didžiulį darbą, per maldą. Stovėjau kelias sekundes, paskui minutes. Labai sunkiai, bet stojau. Supratau, kad jeigu pasiduosiu – neatsistosiu niekada. Tačiau turėdama stiprų šeimos, draugų ir medikų palaikymą, niekada nepraradau vilties stiprėti ir vėl vaikščioti“, – prisimena Joana.
Šiandien moteris jau juda su vaikštyne, pati gali atsistoti, nueiti iki tualeto ir atlikti dalį kasdienių veiklų. „Kai tau kažkas įkelia kojas į lovą – tai viena būsena. O kai pats gali atsistoti ir nueiti kelis žingsnius – visiškai kitas gyvenimas. Išgirdus diagnozę atrodė stebuklas vien mintis, kad galėsiu nueiti iki tualeto. O šiandien suprantu, kad stebuklas jau vyksta. Už jį esu dėkinga gydytojui Šarūnui, visai medikų – pradedant pagalbiniu personalu ir baigiant gydytojais – komandai. Tai buvo mano stebukladariai, mano palaikytojai ir tie, kurių profesionalų darbą prisiminsiu visą gyvenimą“, – sako ji.
Už pasiektą progresą pacientė ypač dėkoja KUL fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai Kristinai Lisienei bei visai specialistų komandai.
„Reabilitacija pareikalavo nuoseklaus kasdienio darbo ir kompleksinio specialistų įsitraukimo. Dirbo visa reabilitacijos specialistų komanda – nuo kineziterapeutų ir ergoterapeutų iki slaugytojų bei žaizdų priežiūros specialistų. Kiekvienas buvo atsakingas už skirtingą reabilitacijos etapą. Tokiais atvejais labai svarbus komandinis darbas ir paciento nusiteikimas. Joana buvo labai optimistiška, atsakingai laikėsi rekomendacijų, todėl matėme nuolatinį progresą“, – teigia K. Lisienė.
Po gydymo KUL pacientė grįžo namo, tačiau reabilitacijos procesas tęsiasi ir toliau. Kasdienė mankšta, pratimai bei elektrostimuliacija tapo neatsiejama jos rutinos dalimi, o namai, kaip sako pati Joana, virto mažu reabilitacijos centru. Moteris neslepia, kad didžiausią stiprybę šiame etape jai suteikia artimųjų palaikymas ir aiškus tikslas – rugsėjį į planinę konsultaciją atvykti pasiremiant tik viena lazdele.
