„Kronprincesė sunkiai serga, o pastaruoju metu jos būklė gerokai suprastėjo. Nerimauju dėl jos sveikatos. Kasdienybėje ji naudoja deguonį, ir tai šiek tiek padeda“, – sakė Norvegijos sosto įpėdinis.
Mette-Marit nuo 2018 metų serga lėtine plaučių fibroze – nepagydoma liga, kai plaučių audinys randėja, dėl to darosi vis sunkiau kvėpuoti. Dar 2026-ųjų sausį Norvegijos karališkieji rūmai paskelbė, kad jos būklė reikšmingai pablogėjo ir jai gali prireikti donorinių plaučių transplantacijos. Šiuo metu vyksta pasirengimas galimai operacijai.
Kada prireikia plaučių transplantacijos?
Plaučių transplantacija paprastai svarstoma tada, kai liga yra pažengusi, progresuoja ir išnaudotos visos gydymo galimybės. Tokiais atvejais pakeičiamas vienas arba abu plaučiai.
Tačiau tinkamo donoro tenka laukti – donorinių plaučių trūksta. Pavyzdžiui, Vokietijoje 2025 metais atliktos 308 plaučių transplantacijos, o metų pabaigoje laukiančiųjų sąraše buvo 323 pacientai.
Kas gali būti įtrauktas į transplantacijos sąrašą?
Kad žmogus būtų tinkamas transplantacijai, jis turi atitikti tam tikras sąlygas:
-
būti pakankamai stabilios sveikatos būklės;
-
nesirgti sunkiomis gretutinėmis ligomis, pavyzdžiui, vėžiu ar organų nepakankamumu;
-
nevartoti tabako, nepiktnaudžiauti alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis;
-
įsipareigoti visą gyvenimą vartoti imunitetą slopinančius vaistus ir reguliariai tikrintis sveikatą.
Pacientų prioritetas nustatomas pagal vadinamąjį plaučių paskirstymo balą (LAS). Jis vertina, kiek skubiai žmogui reikia transplantacijos ir kokia tikėtina jos sėkmė. Atsižvelgiama į amžių, ūgį, svorį, kraujo grupę, plaučių ligos tipą, kvėpavimo funkcijos sutrikimo sunkumą bei deguonies poreikį.
Kaip atliekama operacija?
Operacijos metu chirurgiškai atveriama krūtinės ląsta ir pašalinamas pažeistas plautis arba abu plaučiai. Donoro organas prijungiamas prie paciento bronchų, kraujagyslių ir plaučių arterijos.
Kol transplantuojamas vienas plautis, kvėpavimą palaiko kitas. Po operacijos pacientas gydomas intensyvios terapijos skyriuje, o jei sveikimas sklandus, ligoninę gali palikti maždaug po trijų savaičių.
Kokios galimos komplikacijos?
Nors plaučių transplantacija laikoma įprasta ir gerai ištobulinta procedūra, komplikacijų rizika išlieka didelė.
Beveik kas trečiam pacientui per pirmuosius metus pasireiškia ūmi atmetimo reakcija – plaučių kraujagyslėse kyla uždegimas. Tokiais atvejais didinamos imunitetą slopinančių vaistų dozės.
Vis dėlto šie vaistai silpnina organizmo apsaugą, todėl padidėja bakterinių, virusinių ir grybelinių infekcijų rizika. Gali atsirasti ir kvėpavimo takų susiaurėjimas jungčių vietose.
Didžiausia ilgalaikė grėsmė – transplantuoto organo nepakankamumas
Svarbiausia ilgalaikė komplikacija – lėtinis transplantuoto plaučio nepakankamumas, kai organizmas pamažu pradeda atmesti donorinį organą, plaučių audinys vėl randėja, o kvėpavimo funkcija blogėja.
Statistika rodo, kad:
-
per pirmuosius 5 metus tai ištinka maždaug kas antrą pacientą;
-
per 10 metų – net tris iš keturių.
Tokiais atvejais kartais gali prireikti dar vienos transplantacijos.
Kiek žmonės gyvena po plaučių transplantacijos?
Tarptautinės širdies ir plaučių transplantacijos draugijos duomenimis, išgyvenamumas po transplantacijos yra toks:
-
po 3 mėnesių – 89 proc.
-
po 1 metų – 80 proc.
-
po 5 metų – 53 proc.
-
po 10 metų – 32 proc.
Nepaisant rizikų, gydytojai pabrėžia, kad daugeliui pacientų transplantacija reiškia didžiulį gyvenimo kokybės pagerėjimą. Daugelis vėl gali lengvai kvėpuoti, būti fiziškai aktyvūs, sportuoti, o dalis – net sugrįžti į darbą.
