15min portalui vyras pasakoja, kad paskutinę burnos higieną jam pasiūlė atlikti prieš gydant danties kariesą. Odontologė paaiškino, kad prieš gydant dantį pirmiausia būtina atlikti profesionalią burnos higieną, nes pašalinus apnašas ir akmenis jį esą galima geriau sutvarkyti.
„Gal tai ir tiesa, tačiau mano patirtis buvo neigiama. Dantų higiena man asocijuojasi su dideliu diskomfortu burnoje, kai instrumentais stipriai valomi tarpdančiai ir vietos aplink dantenas. Paskutiniu metu be nuskausminamųjų šios procedūros paprasčiausiai neištverdavau“, – prisimena Rimas.
Anot jo, atliekant burnos higieną būdavo pašalinami akmenys, išvalomi tarpdančiai, tačiau po procedūros dantys tapdavo skausmingi. Į vieną jautrią tarpdančio vietą jam buvo suleista hialurono preparato, bet ir tai problemos neišsprendė.
„Praėjo ne vieneri metai, o tarpdančiai liko jautrūs. Po higienos skausmingas pasekmes jausdavau ilgiau, o nemalonumas būdavo didesnis nei skaudant pačiam dančiui. Man pasirodė, kad toks drastiškas apnašų grandymas nebūtinai padeda – gali net pakenkti“, – svarsto Rimas.
Vis dėlto vieną naudingą dalyką iš šių vizitų jis sako išmokęs – kruopščiai valyti tarpdančius skirtingo dydžio šepetėliais. Pradėjęs juos reguliariai naudoti vyras pastebėjo, kad sumažėjo dantenų kraujavimas ir pagerėjo burnos kvapas.
Tačiau jam iki šiol kyla klausimas, ar sukietėjusios apnašos tikrai yra vien blogis. Galbūt jos uždengia jautrias dantų vietas ir tampa savotišku apsauginiu sluoksniu, kurį pašalinus dantys ima skaudėti?
„Ar tikrai visų tų akmenų šalinimas tikrai būtinas? Gal organizmas augina tam tikrą sluoksnį, kad apsaugotų emalį, o mes jį drastiškai nugramdome? Sutinku, kad tai gali būti susiję su estetika, bet dėl medicininės naudos esu linkęs abejoti“, – atvirauja Rimas.
Kelerius metus trunkantis jautrumas – neįprasta reakcija
Burnos higienistė Rima Adomaitienė pabrėžė negalinti įvertinti konkrečios Rimo situacijos jo neapžiūrėjusi. Tačiau po procedūros atsiradęs jautrumas, pasak jos, ne visada reiškia, kad buvo pažeistas emalis.
„Reikia prisiminti dantų anatomiją: danties dalis virš dantenų yra vainikas, jį dengia labai tvirtas mineralizuotas audinys – dantų emalis. Jei emalis sveikas, o dantenos siekia danties kaklelio ribą, kur emalis baigiasi ir prasideda danties šaknies paviršius, tokie dantys dažniausiai nejautrūs jokiems dirgikliams ir pacientas jokių nusiskundimų neturės“, – paaiškina R.Adomaitienė ir priduria, jog kitaip yra su danties kakleliu ir šaknimi.
Juos dengia mažiau mineralizuotas audinys – cementas, kuris prasčiau apsaugo nuo šalčio, karščio ir cheminių dirgiklių. Jis taip pat gali greičiau nusidėvėti dėl nuolatinių mechaninių jėgų, pavyzdžiui, per stipriai valant dantis ar netinkamai naudojant tarpdančių priemones.
Pasak specialistės, sergant periodonto liga nyksta dantį laikantys audiniai, dantenos atsitraukia, o dantų kakleliai ir šaknys atsiveria. Ant šių paviršių gali būti susikaupę akmenų, todėl juos pašalinus iki tol beveik nejausta vieta tampa jautri.
„Pašalinus dantų akmenis pacientas po procedūros jaučia padidėjusį dantų jautrumą, kuris natūraliai per 2–3 dienas sumažėja ar visai išnyksta. Visada burnos higienistas informuoja pacientą apie tai“, – aiškina burnos higienistė.
Jei skausmas ar jautrumas nepraeina per kelias dienas, reikėtų ieškoti konkrečios priežasties.
Vis dėlto Rimo aprašytas ne vienerius metus išlikęs jautrumas nėra tas trumpalaikis pojūtis, kurį specialistė laiko galima reakcija po procedūros. Jei skausmas ar jautrumas nepraeina per kelias dienas, sustiprėja arba išlieka ilgą laiką, reikėtų ieškoti konkrečios priežasties – įvertinti dantenų būklę, atsidengusias šaknis, dantų pažeidimus ir kitas galimas problemas.
Kuo liga labiau pažengusi, tuo procedūra – nemalonesnė
Specialistė atkreipia dėmesį, jog po burnos higienos gali būti naudojamas fluorido lakas ar kitos jautrumą mažinančios medžiagos. Pacientui taip pat parenkamos jam tinkamos dantų ir tarpdančių priežiūros priemonės, patariama, kokio maisto bei gėrimų laikinai vengti, kad sudirgę paviršiai ir uždegimo paveiktos dantenos galėtų gyti.
Jei buvo atliktos jautrumą mažinančios procedūros, nemalonūs pojūčiai gali išnykti iš karto. Labai išplitus uždegimui, jas kartais reikia pakartoti po kelių dienų.
„Galima sakyti, kad jautrumas būna didesnis tuo atveju, jei liga ir pažeidimai būna pažengę. Tai rodo, kad ir apsilankymai profesionalios burnos higienos procedūroms turi būti dažnesni. Pacientas turi laikytis nurodyto mitybos ir burnos priežiūros režimo, papildomai vartoti paskirtas burnos priežiūros priemones, apsilankyti papildomam įvertinimui“, – pabrėžia R.Adomaitienė.
Tačiau vien iš jautrumo negalima nuspręsti, kad žmogui būtinai reikia dažnesnės higienos. Pirmiausia turėtų būti nustatyta, kas jį sukelia.
Ar instrumentais galima pažeisti emalį?
Profesionalios burnos higienos metu iš tiesų naudojami iš metalo lydinio, plastiko ar anglies pluošto pagaminti instrumentai. Todėl pacientui, ypač jaučiančiam skausmą, gali atrodyti, kad kartu su akmenimis gramdomas ir danties paviršius.
R.Adomaitienės teigimu, netinkamai naudojama priemonė gali jį pažeisti. Būtent dėl to burnos higienistai studijų metu mokosi parinkti skirtingiems dantų, šaknų, plombų, vainikėlių ar implantų paviršiams tinkamus instrumentus ir taisyklingai jais dirbti.
„Bet kuri netinkamai ar neteisingai naudojama priemonė gali pažeisti paviršių. Teisingai parenkant priemones ir tinkamai jas naudojant, profesionalios burnos higienos procedūra yra visiškai saugi ir ją galima kartoti tiek kartų, kiek reikia – jokios rizikos dantų emaliui nėra“, – teigia ji.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad šią procedūrą turi atlikti atitinkamas studijas baigęs ir galiojančią licenciją turintis burnos higienistas. Jei procedūros metu žmogus jaučia sunkiai pakeliamą skausmą, jam nuolat reikia nuskausminimo, o jautrumas nepraeina mėnesius, tokių pojūčių nereikėtų priimti kaip neišvengiamos higienos dalies. Apie juos svarbu pasakyti procedūrą atliekančiam specialistui, o kilus abejonių – kreiptis į odontologą ar išgirsti kitą nuomonę.
Kodėl vizitai dažnėja?
Pacientams abejonių kelia ir besikeičiančios rekomendacijos. Vieni prisimena laikus, kai burnos higieną buvo patariama atlikti kartą per metus, vėliau įsitvirtino vizitai kas pusmetį, o dabar kai kuriems siūloma sugrįžti po trijų ar keturių mėnesių.
Vizitų dažnis priklauso nuo dantenų būklės, ėduonies ir periodontito rizikos, akmenų susidarymo greičio ir kt.
Anot R.Adomaitienės, visiems tinkamo intervalo nėra. Vizitų dažnis priklauso nuo dantenų būklės, ėduonies ir periodontito rizikos, akmenų susidarymo greičio, ankstesnių ligų bei gydymo rezultatų.
Burnos būklę, pasirodo, gali paveikti ir bendra sveikata. Dažnesnių apsilankymų gali reikėti sergant cukriniu diabetu, širdies ligomis ar vartojant seilėtekį mažinančius vaistus. Kai burnoje sumažėja seilių, ji prasčiau apsivalo savaime, greičiau kaupiasi apnašos, keičiasi bakterijų pusiausvyra, didėja ėduonies ir periodonto ligų rizika.
Pokyčių burnoje gali atsirasti ir dėl streso, intensyvaus gyvenimo būdo, mitybos, hormonų svyravimų ar ortodontinio gydymo.
„Kartais reikia labai greitai pasirodyti – po dviejų, trijų ar keturių mėnesių, kad pasiektas burnos sveikatos rezultatas būtų išlaikytas. O kartais gali būti ir ilgesnis laiko tarpas – iki vienerių metų. Tai labai individualu ir priklauso nuo jau minėtų veiksnių“, – aiškino R.Adomaitienė.
Dažniau pasitikrinti gali reikėti žmonėms, turintiems dantenų problemų, anksčiau gydytą periodontitą, dantų ligų ar vartojantiems burnos būklei įtakos turinčius vaistus.
Vien pasakymo „ateikite po trijų mėnesių“ nepakanka. Žmogus gali paprašyti parodyti, kokie konkretūs pokyčiai jo burnoje lemia tokią rekomendaciją: ar yra uždegimas, kiek susikaupė akmenų, ar traukiasi dantenos, kokia ėduonies bei periodontito rizika.
„Pacientas galėtų pasiteirauti profesionalios burnos higienos procedūrą atliekančio specialisto apie rizikos veiksnius ir objektyvius požymius jo burnoje, kad gautų pagrįstą atsakymą apie procedūros dažnumą. Jei pacientui nesuteikiamas argumentuotas paaiškinimas, galbūt kyla abejonių, galima kreiptis į kitą specialistą“, – patarė R.Adomaitienė.
Apžiūrimi ne tik dantys
Profesionali burnos higiena, specialistės teigimu, nėra vien akmenų nuvalymas ir dantų nupoliravimas. Per procedūrą turėtų būti įvertinama dantų ir dantenų būklė, nustatomi ėduonies, dantenų uždegimo bei periodontito rizikos veiksniai, parenkamos profilaktikos priemonės.
Burnoje yra ne tik dantys. Higienistas taip pat apžiūri liežuvį, skruostus, gomurį, gleivinę ir seilių liaukų latakus. Pastebėjęs net nedidelių pakitimų, jis gali nukreipti žmogų pas odontologą ar kitą specialistą. Taip kartais galima anksčiau pastebėti ir rimtesnių burnos ligų, tarp jų – burnos vėžio, požymius.
Žmonės ne visada tiksliai įvertina net ir savo dantenų būklę. R.Adomaitienė sako visuomet savo pacientų pirmiausia klausianti, ar jų dantenos kraujuoja, ir dažnai išgirstanti, kad „ne“ – nebent dantys valomi stipriau.
„Šis atsakymas dar net nemačius dantenų rodo, kad dantenos apimtos uždegimo, nes sveikos dantenos visiškai neturi kraujuoti. Be to, žmogus, nors ir valo dantis, pats retai įsivertina dantų išsivalymo kokybę, mažai kas apžiūri savo burnos organus prieš veidrodį“, – paaiškina specialistė.
Vizito metu taip pat galima pastebėti, kad žmogus dantis trina per stipriai, netinkamai naudoja tarpdančių priemones arba tarpdančių visai nevalo. Tokiu atveju svarbi procedūros dalis tampa ne tik apnašų pašalinimas, bet ir kasdienės priežiūros mokymas.
Apnašos pirmiausia kaupiasi prie dantenų
Rimas pastebėjo, kad pradėjus naudoti skirtingo dydžio tarpdančių šepetėlius sumažėjo dantenų kraujavimas ir pagerėjo burnos kvapas. R.Adomaitienės teigimu, kasdienis minkštųjų apnašų pašalinimas yra pagrindinis būdas neleisti joms sukietėti.
Burnoje nuolat šilta ir drėgna, o tarpdančiai bei dantų kaklelių sritys sudaro palankias vietas mikroorganizmams kauptis. Burnoje užsilaikantys maisto likučiai suteikia jiems papildomų sąlygų daugintis.
Žmonės neretai mano, kad dantis reikia kuo stipriau „šveisti“, tačiau daugiausia bakterinių apnašų kaupiasi ne ant lengviausiai pasiekiamo danties paviršiaus, o prie pat dantenų. Iš pradžių jos būna baltos ir minkštos, todėl valant reikėtų kruopščiai pasiekti danties kaklelio sritį ir švelniai pamasažuoti dantenas.
Svarbu susidariusias bakterines apnašas suardyti du kartus per dieną, kol jos dar nespėjo mineralizuotis.
„Jei apnašos nenuvalomos ir nesuardomos, maždaug per tris dienas prasideda kiti procesai – pradeda nusėsti burnos aplinkoje ir seilėse esančios mineralinės medžiagos, o apnašos ima kietėti, mineralizuotis. Po 7–10 dienų galime matyti jau susidariusius naujus akmenis“, – paaiškina burnos higienistė.
Vieniems žmonėms dėl seilių sudėties ir jose esančių fermentų šis procesas vyksta greičiau, kitiems – lėčiau. Dėl to skiriasi ir akmenų susidarymo greitis. Svarbiausia, anot specialistės, susidariusias bakterines apnašas kruopščiai suardyti du kartus per dieną, kol jos dar nespėjo mineralizuotis. Jau sukietėjusių akmenų įprastu dantų šepetėliu pašalinti nepavyks.
Ar akmenys – natūrali organizmo apsauga?
Mintis, kad akmenys apsaugo dantis, pasak specialistės, gali kilti todėl, jog juos pašalinus žmogus staiga pajunta iki tol nejautęs šalčio, karščio ar oro poveikio. Tačiau jautrumą sukelia ne apsauginio sluoksnio praradimas, o po juo buvę atsidengę dantų kakleliai ir šaknys.
Patys akmenys nėra lygus, apsauginis paviršius. Prie jų lengvai prikimba naujos bakterinės apnašos, o šalia esančios dantenos gali būti apimtos uždegimo.
R.Adomaitienė pabrėžia, kad dantų ėduonis ir periodonto ligos yra infekcinės ligos, o bakterinės apnašos – vienas pagrindinių jų rizikos veiksnių. Ligai progresuojant dantenos atsitraukia, dantys atrodo ilgesni, tarp jų atsiranda didesni tarpai, jie ima judėti, o galiausiai gali būti prarasti.
„Kažkas gali sakyti, kad prieš daugelį metų niekas nedarė burnos higienos ir viskas buvo gerai. Bet jei taip būtų, visi mūsų senjorai dabar turėtų savo natūralius dantis. Deja, dabar kasmet didžiulės lėšos yra skiriamos iš Valstybinės ligonių kasos dantų protezavimo paslaugoms“, – atkreipia dėmesį burnos higienistė.
Jos teigimu, organizmas dantų akmenų pats nepašalina, todėl jų negalima laikyti savisaugos mechanizmu. Reguliari kasdienė priežiūra ir profesionali higiena padeda uždegimą pastebėti anksčiau, kol dantį laikantys audiniai dar nėra negrįžtamai pažeisti.
R.Adomaitienės teigimu, reguliariai atliekama higiena dažnai sukelia mažiau diskomforto nei procedūra po ilgos pertraukos. Anksčiau pašalinus apnašas ir akmenis procedūra trunka trumpiau, o uždegimas bei dantenų atsitraukimas nebūna taip pažengę.
Kiekvieno vizito metu taip pat gali būti naudojamos dantų jautrumą mažinančios ir emalį remineralizuojančios medžiagos. Pacientas gauna progą pasitikslinti, ar tinkamai valo dantis ir tarpdančius, ar nepažeidžia audinių per stipriai spausdamas šepetėlį.
Burnos higienistė atkreipė dėmesį ir į dantenų uždegimo poveikį bendrai sveikatai. Uždegimo metu susidarančios medžiagos gali veikti kraujagyslių sieneles ir didinti aterosklerozės, širdies infarkto bei smegenų insulto riziką. Laiku gydant dantenų ligas ir šalinant jų rizikos veiksnius, galima sumažinti ir kraujagyslių pažeidimų riziką.
Nauda sveikatai ar pelninga paslauga?
Rimo patirtis rodo, kad pacientui nepakanka išgirsti, jog procedūrą tiesiog „reikia atlikti“. Ypač jei ankstesnė higiena buvo labai skausminga, prireikė nuskausminimo, o nemalonūs pojūčiai užsitęsė.
Specialistas turėtų paaiškinti, ką mato žmogaus burnoje, kodėl siūlo procedūrą ir kodėl rekomenduoja ją kartoti būtent po trijų, šešių ar dvylikos mėnesių. Pacientui taip pat svarbu žinoti, kokios priemonės bus naudojamos ir kaip bus mėginama sumažinti skausmą bei jautrumą.
„Profesionali burnos higiena apima burnos ligų rizikos požymių įvertinimą, šių rizikos veiksnių panaikinimą, profilaktikos priemonių taikymą ir paciento instruktavimą. Todėl tai svarbi procedūra kiekvienam pacientui, norinčiam išsaugoti savo burnos sveikatą. O jei kyla abejonių dėl konkretaus specialisto teikiamos paslaugos, visada galima pakeisti ir pasirinkti kitą“, – apibendrina R.Adomaitienė.
