Netikėta trauma
Rugilės mama prisimena, kad nelaimė įvyko kiek daugiau nei prieš penkerius metus, o dukrytei šiandien – 7-eri. „Rugpjūčio pradžioje suėjo penkeri metai nuo to, kai Rugilė patyrė traumą. Tą dieną ji namuose tiesiog pargriuvo ir susitrenkė galvytę. Nuvykome į ligoninę ir atrodė, kad viskas labai ramiai ir laimingai išsispręs, tačiau, nelaimei, atsirado hematoma. Gydytojai pasakė, kad Rugilę reikės operuoti“, – apie lemtingą įvykį pasakojo mergytės mama.
Rugilės operacija, regis, buvo sėkminga, medikai ruošėsi mergaitę iš reanimacijos perkelti į skyrių, tačiau tada ir prasidėjo blogasis scenarijus. Gydytojai informavo, kad Rugilė nepabunda taip, kaip tikimasi. „Nors dukrytė į mane reagavo, ją paliko reanimacijoje stebėti, o medikai vėliau mums pranešė, kad prireiks dar vienos operacijos – Rugilei reikia įdėti daviklį, kuris leistų stebėti, ar tinsta smegenys“, – įtemptas dienas prisiminė moteris.
Operacinėje mažąją Rugilę prijungus prie įrangos paaiškėjo, kad smegenys iš tiesų jau tinsta ir labai smarkiai: „Laiko jau nebuvo, medikai tiesiog turėjo gelbėti Rugilės gyvybę. Dukrytei buvo nuimta dalis dešinės pusės kaukolės. Prisimenu viena – nuo tada pradėjome gyventi nežinomybėje, tiesiog visiškai nežinai, kas ir kaip bus su tavo vaiku.“
Akvilė pasakoja, kad etapų buvo visokių – kaip kalneliai, vienu metu, atrodo, kad dukrytei gerėja, vėliau progresas sustoja. „Eidavome vaiko lankyti, gydytojai pagal kompiuterius matydavo, kad vaikas reaguoja, supranta, jog pas ją yra artimieji. Tada staiga ėmė viskas gerėti.
Po kokių dviejų savaičių aš jau kartu su ja gulėjau neurochirurgijos poskyryje, bet realybė buvo tokia, kad vaiką paguldau ir jis, kaip aš sakau, guli lyg tušinukas. Visiškai visko teko mokytis iš naujo. Bet tas mokymasis nevyksta taip, kaip mokant mažiuką, kuomet vaiko raida vyksta natūraliai. Tokiais atvejais kaip Rugilės reikia labai daug pastangų ir laiko“, – pasakojo mažylės mama.
Pašnekovė atviravo, kad šiandien žiūrėdama į dukrą jau džiaugiasi tuo, kiek pavyko pasiekti, ir su skausmu prisimena dienas, kai smegenys tiesiog nenorėjo priimti realybės – kad taip tikrai nutiko, kad pasekmės tokios didelės.
Rugilė kovojo atkakliai
„Rugilės istorija tikrai baisi, tačiau šiandien mūsų istorijoje nemaloniausia turbūt ne pati trauma, o kaip viskas klostėsi vėliau. Labai ilgai gulėjome Santariškėse, po kurio laiko grįžome į namus ir turėjome tęsti darbą, kad Rugilė pamažu žengtų į priekį“, – patirtimi dalinosi moteris.
Liūdniausia, kad tuo mažylės bėdos nesibaigė. Pagyvenus dvejus metus po dalies kaukolės išėmimo, atsirado galimybė finansuoti galvytės implantą. „Iš pradžių labai džiaugėmės, bet galiausiai mus taip trenkė į žemę, kad turbūt tik dabar vėl atsitiesiame“, – tikino Akvilė.
Implanto dėjimo operacija įvyko sklandžiai, prisiminė mergaitės mama, bet gydytojas pranešė, kad vienoje vietoje vyksta labai stiprus kraujavimas.
„Reikėjo stebėti, kaip viskas vyks toliau, bet tai nebuvo teigiamos žinios. Rugilei prasidėjo galvos odos nekrozė – kai iš mažos žaizdelės ima vertis didžiulės. Per tą žaizdą buvo galima net matyti įdėtą implantą. Gydytojai dėjo labai daug pastangų, žingsnis po žingsnio, kad tik išspręstume tą problemą. Rugilei teko iškęsti be galo daug papildomų operacijų“, – apie dukrytės ligą pasakojo Akvilė.
Dar vienu mėginimu tapo odos persodinimas – iš kitos kūno vietos paimta Rugilės odelė ir persodinta ant galvos. Akvilė pasakoja, kad kas kartą vildavosi, jog jau pabaiga, jau pavyks, bet vis iš naujo viskas sugriūdavo. Buvo pasitelkti ir plastikos chirurgai.
„Skaudžiausias momentas ir buvo gal tas, kad prireikė vadinamojo odos lopo galvos užsukimo, o tai – papildomi dideli pjūviai. Tokių operacijų dukrytei teko iškęsti tris, bet emociškai tada jau buvome visiškai sugriuvę, tiesiog nesupratome, ko laukti, ko tikėtis“, – jautriai kalbėjo mama.
Paskutinė operacija Rugilei buvo daryta praėjusių metų balandį, kiek jų buvo iš viso – sunku ir suskaičiuoti. Akvilė neslepia, kad bandė nuteikti dukrytę, jog viskas tikrai bus gerai, bet pati visą laiką bijojo – ar šį kartą ateis pasakyti, kad vaikelio nėra, ar vėliau dar?
Akvilė su vyru dar kartą išgirdo „operacija įvyko sėkmingai“. Po to, kiek teko ištverti, neslepia moteris, tokie žodžiai sukelia ir juoką, ir ašaras.
„Po kiekvienos operacijos girdėjome – sėkmingai, tačiau po to vis kažkas išlįsdavo. Taigi šįkart tikrai įvyko sėkmingai, bet ji buvo labai rimta. Jos metu buvo išimtas senasis galvytės implantas, įdėtas naujas, o tada vėl užsuktas tas vadinamasis galvos lopas. Buvo tikrai labai daug iššūkių“, – dabar jau galinti kiek nurimti sako Akvilė.
Dabar Rugilė ir jos tėvai pusantrų metų gyvena palyginti ramiai.
Niekas nieko nežinojo
Po visų operacijų, anot Akvilės, niekas nesiėmė prognozuoti – kaip klostysis mergaitės sveikimo etapas, kaip seksis vytis raidą.
„Matai iš medikų akių, iš pokalbių tą viltį, supranti, kad reikia tikėti, reikia bandyti ir kažkada tai pasiteisins“, – kalbėjo mergaitės mama. Bet šiandien Akvilė džiaugiasi, kad mažai kas tikėjo, jog Rugilei pavyks pasiekti tiek, kiek jau pasiekta.
„Kaip mama galiu pasakyti, kad šitos nelaimės kelyje jau negalvojau, kad mano vaikas nueis į mokyklą. Šiandien Rugilė lanko mokyklą ir situacija yra visai gera, nėra, pavadinkime, atskirties. Aišku, yra ką kalbėti apie raidą, bet ji kažkiek ir rašo, kažkiek ir skaito, gerai jaučiasi toje aplinkoje“, – apie dukros pasiekimus pasakojo mama.
Akvilė neslepia, kad kartais, nesusidūręs su tokio dydžio negandomis, net pats neįsivaizduoji, kad įmanoma išmokti susitvarkyti ir gyventi.
Šiandien Rugilė lanko Vaiko raidos klinikos reabilitacijas. Prasidėjus mokyklai, ištaikyti nueiti ten bent kelis kartus per savaitę būtina, nes tai reikalinga mergaitės ir fizinei, ir emocinei sveikatai.
„Yra sudėliotas nuolatinis užimtumas ir šiandien esame patenkinti tuo, kaip sekasi Rugilei. Esame dėkingi Vaiko raidos klinikai, kad priima mus sportuoti neatlygintinai, nuo pat savo įkūrimo pradžios – prieš ketverius metus. Tuomet parašiau visiškai atsitiktinai, nes pastebėjau internete.
O šiaip tiesiog nuosekliai judame į priekį, net nekeliame sau ar Rugilei kažkokių tikslų, kad būtinai tą ar kitą dalyką ji turi pasiekti. Tam būtinas pastovumas, ką padeda užtikrinti draugystė su klinika. Labai padeda ir pagalba, kurią gauname iš Santariškių. Mums labai svarbu, kad mes matome, jog vaikas keičiasi“, – dėkojo mama.
Akvilė tikino, kad šiandien atrodo, kad pagaliau šeima atrado savo ritmą, kelią, kai viskas lyg ir kiek aprimo. Paklausta, kokios reikia pagalbos, Rugilės mama tikino, kad tiesiog – pastovumo. Kad daugiau jau nebūtų tokių nuopuolių ir dukrytė nuolat galėtų savo ritmu judėti į priekį.
Norintiems prisidėti prie Rugilės sveikimo, reabilitacijos, rekvizitai apačioje:
Vaiko raidos klinika
LT257044090102449252
mokėjimo paskirtis: Rugilė
