Sekite 15min Google
Nors savo silpną sveikatos vietą ukmergiškė žinojo nuo mažens, sveikata kardinaliai ėmė blogėti besilaukiant trečiosios dukros – 27-erių. Jolitai teko mergaitę gimdyti anksčiau, nes medikai baiminosi ir dėl jos inksto, ir dėl to, kad nevaldomas aukštas kraujospūdis gali pakenkti mergytei.
Dukrytė pasaulį išvydo sėkmingai, tačiau Jolitos sveikata negerėjo – silpnumas, pykinimas, nuolatinės dializės. Moteris žinojo, kad laukia stebuklo – donorinio inksto. Šiandien, kai jai penkiasdešimt, Jolita įsitikinusi, kad be transplantacijos šios dienos nebūtų sulaukusi, o pasaulio nebūtų išvydę ir du iš jos vaikų, kurių susilaukė jau po organo persodinimo operacijos.
Trečiasis nėštumas „aktyvavo“ ligą
Bėdų su inkstų sveikata Jolita pamena turėjusi nuo vaikystės – tėvai vežiojo pas medikus, buvo uždegimų: „Žinojau, kad tai buvo mano silpna vieta, tačiau iki trečiojo nėštumo jaučiausi tikrai neblogai.“
23-erių ukmergiškė sulaukė pirmosios dukrytės, 25-erių – antrosios, o trečiosios kelias į pasaulį po dar trejų metų buvo sunkesnis. Mergaitę moteris turėjo gimdyti aštuonių mėnesių, ji gimė nesverdama net 2 kg. Tiesiog medikai baiminosi ir dėl moters bei jos inksto sveikatos, ir dėl mergytės, kuriai riziką kėlė nuolat nevaldomai aukštas kraujospūdis ir vaistai nuo jo.
Naujagimė, vos išvydusi pasaulį, buvo paguldyta į neišnešiotų kūdikių skyrių, o Jolita – į nefrologijos. Medikai stengėsi stabilizuoti smarkiai pablogėjusią Jolitos būklę, tačiau sekėsi sunkiai, ji vis blogėjo. „Laimei, dukros sveikata buvo gera. Bet kai jai sukako metai, tuomet man prasidėjo dializės. Sužinojome, kad manęs laukia transplantacija ir reikės laukti“, – prisiminė ukmergiškė.
Pasaulio nebūtų išvydę ir du iš jos vaikų, kurių susilaukė jau po organo persodinimo operacijos
Laukimas kiek užtruko – Jolita inksto laukė beveik trejus metus. Pirmuosius du kartus, kai buvo iškviesta į Kauno klinikas, atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad donoriniai inkstai labiau atitinka kitų pacientų rodiklius.
Vis dėlto trečiasis kartas, kai Jolitai paskambino iš Vilniaus Santaros klinikų, nemelavo. Moteris atvyko, inksto laukė trys pacientai. „Viską pamenu labai gerai – kaip dabar. Aš net neturėjau gauti. Geriausiai atitiko vyriškiui, tai jis gavo pirmą inkstą. Antrąjį turėjo gauti moteris, jai kaip ir tiko labiau, bet jai nustatė opą, o prieš tokią operaciją reikia būti visiškai sveikam. Taigi – likau aš.
Bet įdomu tai, kad mane po operacijos palyginti greitai išleido iš reanimacijos į stacionaro skyrių, o po dviejų savaičių – namo. Viskas ėjosi sklandžiai ir net pati tą jaučiau. O vyras, kuriam tiko geriausiai, iš reanimacijos į palatą pervežtas tik tuomet, kai aš jau vykau namo. Reikia suprasti ir tai, kad kiekvieno organizmas vis tik individualus“, – patirtį prisiminė Jolita.
Gimė dar du vaikai
Jolita po transplantacijos gana greitai grįžo į gyvenimo ritmą. Tuo metu moteris gyveno su antruoju sutuoktiniu ir po kelerių metų nuo transplantacijos sužinojo, kad laukiasi vaikelio.
Nors apie riziką Jolita žinojo, moteris tikina, kad nė kiek nebijojo, nes buvo labai gerai prižiūrima medikų – ją stebėjo ir nefrologai, ir kiti medikai. Aišku, stebėjo ir vaisiaus vystymąsi. „Viskas buvo labai sklandžiai, išskyrus tai, kad gimdymas buvo nelengvas. Aš pati smulki, kiti vaikai gimė mažesni, o sūnus buvo didesnis kūdikis, bet galiausiai viskas pavyko gerai – buvome sveiki ir aš, ir sūnus“, – prisiminimais dalinosi Jolita.
Galiausiai po dar dvejų metų į Jolitos ir vyro šeimą atkeliavo ir penktas stebuklas – dar viena mergaitė. Moteris tikino, kad apie jokias rizikas ar baimes tada jau negalvojo, nes pirmasis po transplantacijos praėjęs nėštumas buvo sklandus, jau buvo patyrusi, žinojo, ko laukti. Šiandien ukmergiškė labai džiaugiasi, kad donorinis inkstas jai dovanoja jau 19-us gyvenimo metus.
„O kai dar pagalvoji, kad buvau trečia „pagal atitikimą“, bet, matyt, taip turėjo būti. Dažnai pagalvoju, koks stebuklas man įvyko. Juk būtų likę ir trys vaikai be mamos, manęs tikrai šiandien jau nebūtų. Nebūtų ir dar dviejų vaikų, o juk visais taip džiaugiuosi. Mokosi gerai, jau dideli, tikrai esu laiminga“, – tikino Jolita.
Moteris svarsto, kad labai daug gyvenime priklauso ir nuo nusiteikimo, netgi savotiškai žmogaus charakterio. Jolita teigia, kad į gyvenimą žiūri labai optimistiškai, ypač žinodama, kad jis padovanojo jai antrą galimybę: „Aš kažkaip nieko labai nebijau, einu, darau, ką reikia. Jei bijosi ar pan., situacija nepasikeis, reikia imti ir gyventi, ją spręsti.“
