Būti nežinioje – baisu
Mama Lina pasakoja, kad nerimas prasidėjo tuomet, kai viešojoje erdvėje pasirodė žinios apie vieną po kito iš Santaros klinikų išeinančius gydytojus:
„Mano dukrytė gimė neišnešiota, jai diagnozuota hidrocefalija, gimė 28 savaitę. Kasdien ja rūpinosi gydytojai, buvo nenutrūkstamas bendradarbiavimas. Dabar nebežinome, ko tikėtis, jei staiga prireiktų pagalbos.“
Sužinojus, kad išeina mus gydę gydytojai, žemė pradėjo slysti iš po kojų.
Jurgita teigia, kad Santaros klinikos jai su dukra tapo antraisiais namais: „Kai priežiūra yra kokybiška, gali susikoncentruoti į vaiką, nes žinai, kad šalia yra profesionalūs gydytojai, suteikiantys ir pagalbą, ir ramybę. Sužinojus, kad išeina mus gydę gydytojai, žemė pradėjo slysti iš po kojų. Dabar galime gydytis tik Kaune, nebeliko galimybės gauti pirmąją pagalbą Vilniuje – juk anksčiau užtekdavo paskambinti gydytojui konsultacijai. Gyvenimas pasikeitė, vėl reikia ieškoti gydytojų, kuriais galėtume pasitikėti.“
Mama Anastasija pasakoja, kad neurochirurgas Ramūnas Raugalas buvo tas, kuris jos sūnui atliko pirmąją operaciją antrąją gyvenimo dieną ir įkvėpė vilties. Per pirmuosius gyvenimo metus ji su vaiku ligoninėje praleido 270 dienų:
„Diagnozė – hidrocefalija, situacija ypatinga, ne vadovėlinė, todėl profesionali priežiūra buvo gyvybiškai svarbi. Tai ir užtikrino gydytojas R. Raugalas. Dabar operacijai jau vykome į Kauną, nes nebesijaučiame saugūs Vilniuje. Mūsų atveju vaikui atlikta net 15 skirtingų operacijų.“
Tėvai pabrėžia, kad šioje situacijoje, jų nuomone, daugiau dėmesio skiriama klinikos ekonominiams sprendimams, o ne paciento gerovei:
„Kur vaiko gydymo kokybės užtikrinimas? Kodėl nebesaugomi profesionalūs gydytojai?“
Jurgita akcentuoja: „Nebuvo mėginama perkalbėti gydytojų pasilikti, nebuvo jokių veiksmų – tiesiog leista šiai situacijai įvykti. Prašome prisiimti atsakomybę ir grąžinti vaikų neurochirurgus. Ar taip saugome tuos, kurie gali pastatyti vaikus ant kojų ir suteikti jiems gyvenimo kokybę?“
Neurochirurgas Ramūnas Raugalas: „Grįžimas kol kas labiau hipotetinis nei praktinis“
Vaikų neurochirurgas Ramūnas Raugalas teigia, kad jo grįžimas į Santaros klinikas šiuo metu atrodo mažai tikėtinas:
„Kad galėtume grįžti, turėtų labai daug kas pasikeisti. Pastarųjų dvejų metų darbas parodė, kad dirbti esamoje struktūroje buvo neįmanoma, o per pastaruosius du mėnesius – ir su dabartine administracija.“
Pasak gydytojo, šeši išėję neurochirurgai bandė spręsti konfliktus pasitelkdami vidinius klinikos resursus, tačiau rezultato pasiekti nepavyko:
„Buvo pasiekta išsekimo riba – jautėme, kad sunkiai funkcionuojame kaip žmonės ir kaip specialistai.
„Grįžimas kol kas labiau hipotetinis nei praktinis“
R. Raugalas aiškina, kad iki šiol Santaros klinikų Neurochirurgijos centre veikė suaugusiųjų ir vaikų padaliniai, o vaikų skyriuje dirbo du pagrindiniai neurochirurgai ir keli gydytojai iš suaugusiųjų skyriaus, kurie padėdavo budėjimuose ir specializuotose srityse:
„Tai buvo optimali struktūra. Vien tik vaikų neurochirurgų turėti – per maži darbo srautai. Tokios pat schemos laikosi ir Kauno klinikos.“
Gydytojas pabrėžia, kad iš Vilniaus išėjo būtent tie specialistai, kurie daugiausiai dirbo su vaikais: „Vaikai liko be patyrusių neurochirurgų. Nebeliko atskiro budinčio vaikų neurochirurgo posto. Tas funkcijas bando perimti kiti gydytojai, bet patirties ir noro kol kas trūksta.“
Pasak R. Raugalio, išėję vaikų neurochirurgai, vadovaudamiesi pacientų interesais, dabar nukreipia juos į Kauną arba konsultuoja privačiose klinikose:
„Tai, kas vyksta Santaros klinikose, man kelia nerimą. Sudėtingi vaikai operuojami suaugusiųjų operaciniuose blokuose, kur nėra vaikų gydymui pritaikytos infrastruktūros ir patirties. Tokie sprendimai gali turėti labai skaudžių pasekmių.“
Peticiją pasirašyti galima čia:
