Kaip pastebi Ukrainos ambasadorė, kraujo donorystės pagrindas visur ir visada, visų pirma, yra žmonių bendruomeniškumas. Nors, pavyzdžiui, anot jos, donorystei Ukrainoje šiuo metu būtų be galo sunku, jei ne pagalba iš kitų šalių kraujo donorystės centrų, už ką reikia padėkoti.
„Ukrainos kraujo donorystei ypač aktyviai padėjo ir padeda Lietuvoje veikiantis Nacionalinis kraujo centras (NKC). Tai būtina pabrėžti, nes kai Ukrainos kraujo donorystės sistema karo metais patiria nuolatinį spaudimą, tokia pagalba yra neįkainojama“, – teigia O. Nikitchenko.
Ukrainos kraujo donorystės sistema karo metais patiria nuolatinį spaudimą.
Ji su skirtingų ukrainiečių organizacijų nariais gegužės 20 d. dalyvavo specialioje NKC kraujo donorystės akcijoje, kuri buvo tarsi savotiška padėka didžiausiai kraujo donorystės įstaigai Lietuvoje – NKC. Jau pirmaisiais Rusijos invazijos Ukrainoje metais, NKC siuntė ukrainiečiams dešimtis tūkstančių kraujo surinkimo maišelių, aprūpino hemoglobino koncentracijai kraujyje nustatyti skirtais prietaisais bei skubios pagalbos medikamentais: injekciniais tirpalais, vaistais nuo uždegimo, skausmą malšinančiais vaistais ir antiseptiniais skysčiais, pagamino specialią transporto priemonę pervežti dideliems eritrocitų ir kraujo plazmos kiekiams.
„Remti Ukrainą buvo ir iki šiol yra kiekvieno iš mūsų pareiga, tad NKC ir toliau kiek tik galės, stengsis prisidėti prie sklandžios kraujo donorystės veiklos šioje šalyje. Na, o mes turime nuoširdžiai padėkoti ukrainiečiams, šiuo metu gyvenantiems Lietuvoje, kurie pas mus atvyksta paaukoti kraujo. Toks abipusis ryšys yra ne kas kita, kaip tikėjimas, kad vienybė gali įveikti bet kokius iššūkius“, – įsitikinęs NKC direktorius Daumantas Gutauskas.
Tuo tarpu apie kraujo donorystę gimtojoje šalyje papasakojusi Ukrainos ambasadorė O. Nikitchenko užtikrinta – savitarpio pagalba, kuri stabilizuoja Ukrainos kraujo donorystės sistemą, yra puikus pavyzdys ir visoms kitoms šalims, kaip elgtis kriziniais laikotarpiais.
– Gerb., Olha, kokia šiuo metu yra kraujo donorystės padėtis Ukrainoje ir kokie didžiausi iššūkiai kyla?
– Vienas iš nuolatinių iššūkių yra kraujo komponentų saugojimas, kai Ukraina nuolat sulaukia raketų smūgių ir reikia gyventi elektros energijos trūkumo sąlygomis. Tiesa, net ir nepaisant to, Ukrainos kraujo donorystės sistema yra atspari, nes nuo pat Rusijos invazijos pradžios pavyko patenkinti poreikius pasikliaujant vien tik donorais, gyvenančiais Ukrainoje.
Pagelbėjo tai, kad iškart po invazijos pradžios, Ukrainos sveikatos apsaugos ministerija ėmėsi skubių veiksmų, jog visi kraujo centrai būtų aprūpinti elektrai gaminti skirtais generatoriais. Šiandien kiekvienas centras turi bent po vieną tokį, o didesnės įstaigos – net po kelis. Kuro atsargos taip pat yra pakankamos, centrai jas reguliariai tikrina ir teikia ataskaitas.
– Ar Ukrainoje visuomenės supratimas apie kraujo donorystės svarbą gerėja?
– Taip. Dėl to, jog prasidėjus karui, donorų kraujo poreikis Ukrainoje tapo nuolatinis ir kritinis. Kraujo reikia kiekvieną dieną, kad būtų išgelbėtos sužeistų fronto linijose esančių karių ar piliečių, tragiškai nukentėjusių nuo Rusijos atakų, gyvybės. Kas be ko, ir vėžiu sergančių civilių ligonių, gimdančių moterų ir t.t. gyvybės.
Šiandien beveik kiekviename Ukrainos regione yra gyventojams prieinamų kraujo centrų arba ligoninių, kuriose galima duoti kraujo. Ukrainos piliečiai aukoja kraują labai noriai ir tai yra be galo džiugu, nes tvari prieiga prie kraujo komponentų yra nacionalinio saugumo ir gynybinio pajėgumo klausimas, ypač karo padėties sąlygomis.
– Koks Jūsų santykis su kraujo donoryste? Kaip dažnai Jūs paaukojate kraujo?
– Man kraujo donorystė visada buvo vienas iš paprasčiausių, bet kartu ir veiksmingiausių būdų padėti kitiems. Pati esu nemažai kartų neatlygintinai aukojusi kraujo ir netgi nuoširdžiai norėčiau, kad galėčiau tai daryti dar dažniau.
Dar gyvendama Ukrainoje dalyvavau daugumoje iniciatyvų, kuriomis siekta skatinti kraujo donorystę. Be to, buvo ir viena ypatinga situacija, kai turėjau duoti kraujo savo draugo tėvui. Tą akimirką labai aiškiai supratau, kiek kraujo donorystė yra svarbi gelbstint gyvybes.
– Koks Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių požiūris į kraujo donorystę? Kas juos motyvuoja užsiimti šia veikla?
– Kai NKC pranešė apie kraujo trūkumą Lietuvoje, mes iškart supratome, kad ukrainiečių bendruomenė Lietuvoje gali pagelbėti. Teko kalbėtis su ukrainiečių organizacijomis bei aktyviais jų nariais Lietuvoje ir visi jie pritarė, kad kraujo donorystė būtų puiki galimybė atsilyginti Lietuvai už tai, ką ji pati padaro dėl Ukrainos.
Ne visi ukrainiečiai žinojo, jog nebūtina būti lietuviu, kad galėtum duoti čia kraujo.
Gaila tik, kad ne visi ukrainiečiai žinojo, jog nebūtina būti lietuviu, kad galėtum duoti čia kraujo. Tad esu tikra, kai dar daugiau Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių sužinos, jog tai įmanoma, visi jie irgi atsilieps.
– NKC, kuri yra didžiausia kraujo donorystės įstaiga Lietuvoje, nuo pat karo Ukrainoje pradžios suteikė Ukrainos kraujo donorystei daug reikšmingos paramos. Kiek svarbi tokia parama Ukrainos kraujo donorystei?
– Tūkstančiai kraujo maišelių, skubios pagalbos priemonės ir kiti medikamentai yra tai, kas padeda kasdien išgelbėti tūkstančius gyvybių. Kai Ukrainos kraujo donorystės sistema patiria nuolatinį spaudimą, tokia pagalba yra neįkainojama. Tad noriu nuoširdžiai padėkoti NKC, kuris parodo labai gilų supratimą apie Ukrainos poreikius ne tik karine ar politine, bet ir humanitarine bei medicinine prasme.
Kraujo donorystė – ne tik žmonės, pasiryžę duoti kraujo, bet ir gebėjimas saugiai ir veiksmingai surinkti, saugoti ir paskirstyti kraują. Be visų priemonių, kuriomis Ukrainai buvo pagelbėta, viskas galėjo būti labai ribota.
– Ką Ukraina gali patarti kitoms šalims kraujo donorystės srityje? Kas svarbiausia rengiantis ekstremalioms situacijoms?
– Pirmiausia, būtina užtikrinti kasdienę kraujo atsargų stebėseną kiekviename kraujo centre. Laiku įvertinti trūkumą ir, prireikus, greitai padidinti kraujo surinkimo apimtis. Antra, reikia daug bendrauti su visuomene. Pavyzdžiui, Ukrainoje yra paleista nacionalinė donorystės platforma, kuri ne tik šviečia žmones apie kraujo donorystę, bet ir realiuoju laiku juos informuoja, kai kuriam nors regioniniam centrui prireikia skubios pagalbos.
Trečia, atsižvelgiant į besikeičiančius įvykius, svarbu nevengti koreguoti informavimo strategijas. Pavyzdžiui, karo metu Ukrainoje buvo pastebėta, kad vis daugiau donorų yra moterys. Taigi, moterys tapo donorystės iniciatyvų veidu.
Galiausiai, svarbu sureguliuoti, kur yra renkamas kraujas. Prieš karą apie 70 proc. donorystės Ukrainoje vyko stacionariuose kraujo centruose, o šiandien yra mobilios kraujo surinkimo akcijos, kurios atvyksta tiesiai į įstaigas, darbovietes, pas vietos bendruomenes.
– Kaip padrąsintumėte žmones, kurie norėtų, bet vis dar dvejoja bei svarsto galimybę duoti kraujo?
Tokie žmonės turėtų žinoti, kad vos tik užėję į donorystės centrą, iškart pamatys, kokios paprastos ir saugios yra visos procedūros. Iš kraujo donorystės centro niekada neišeisite su skausmu, o priešingai – išeisite labai didžiuodamiesi savimi. Taip yra todėl, kad kiekvienas paaukoto kraujo lašas gali išgelbėti kieno nors motiną, vaiką ar draugą. Tai yra būdas padėti žmogui, kurio tikriausiai niekada nesutiksite, bet kuriam jūsų reikia labiau, nei kada nors įsivaizduojate.
Daugiau informacijos apie kraujo donorystę: www.kraujodonoryste.lt
