Sekite 15min Google
Tiesa, ji jau ne vienerius metus reguliariai tikrindavosi, nes žinojo riziką – krūties vėžiu sirgo Monikos mama.
Atsitraukusi nuo politinio gyvenimo, Monika slaugė jau sunkiai besijaučiančią mamą. Tuomet, kai su ja atsisveikino, nutarė skirti šiek tiek laiko sau. Pabūti su jausmais, mintimis, skirti laiko ir sveikatai. Nuvykus į kliniką, gydytoja Monikai priminė, kad paskutinį kartą krūtų patikrą ji atliko maždaug prieš metus.
„Aš ir šiaip tikrindavausi kas metus, yra buvę net ir kas pusmetį. Tiesiog žinojau mamos istoriją, todėl šitą dalyką stebėjau. Bet tuomet dėl daugybės susiklosčiusių reikalų nepastebėjau, kaip prabėgo tie metai. Atrodė – koks pusmetis“, – pasakoja Monika.
Moteris nutarė privačioje klinikoje atlikti patikrą ir laukė, kol jai paskambins dėl registracijos. Neatrodė skubu. Sulaukusi skambučio iš klinikos, išgirdo pasiūlymą tyrimui atvykti rytoj arba po kurio laiko. Monika prisimena turėjusi planų, tačiau paskutinę minutę nusprendė juos nukelti ir vis tik nueiti į echoskopiją.
„Specialistė pamatė iškart. Atliko tyrimą, įvertino ir pasakė – 95 proc., kad vėžys. Tuomet gavau siuntimą į Nacionalinį vėžio centrą“, – prisiminė ji.
Monika svarsto, kad gyvenime buvo apie tai galvojusi, juk šia liga dešimt metų sirgo jos mama, ją slaugė, su ja atsisveikino, tačiau vis tiek, tikina, tokiai diagnozei pasiruošti negali.
„Kita vertus, tada dar galvojau – na, dar yra 5 proc. Bet nuvykus į NVC, atlikus biopsiją, diagnozė pasitvirtino. Pirmos stadijos krūties vėžys. Tą akimirką patiri šoką, žemė slysta iš po kojų“, – išgyvenimu dalijosi moteris.
Pirmos stadijos krūties vėžys. Tą akimirką patiri šoką, žemė slysta iš po kojų.
Greičiausiai, pasak Monikos, kiekvienas tai įveikia savaip, kaip sako specialistai, išgyvena įvairias fazes – ir pykčio, ir savigailos. Nors Monika atvirauja, kad jai pačiai viduje viską susidėlioti pavyko palyginti neblogai.
Įdomu tai, jog Monika buvo įsitikinusi, kad jos liga – paveldėta, turinti genetinį pagrindą, tačiau atlikus išsamius tyrimus paaiškėjo, kad tai – ne paveldėtas navikas.
„Viena vertus, ramiau dėl savo vaikų, kita vertus – atrodo, gal galėjai gyventi kitaip, maitintis kitaip, kur suklydai? Bet vėliau supranti, kad tai labai kompleksiška. Tie klausimai „kodėl“ ir pan. – dalis ligos suvokimo, bet geriau prie to neužsibūti.“
Moteris pasakoja, kad visose gyvenimo situacijose jos didžiausias palaikymas yra artimi žmonės, kurių ratas nesikeičia ilgus metus. Tai ramstis, kuriuo Monika gali kliautis bet kuriais gyvenimo momentais, ligos atvejis nebuvo išimtis.
„Tuomet, kai buvo labai sunku, prisimenu, draugė man pasakė žodžius, kurie man labai padėjo. Beje, juos sau kartoju ir šiandien. Bičiulė pasakė: „It’s a part of a game“ (liet. „Tai – žaidimo dalis“). Priėmiau tai kaip dar vieną dalyką, kurį turiu išspręsti, įveikti“, – mintimis dalijosi moteris.
Tiesa, vienas sunkiausių iššūkių, atvirai pasidalijo Monika, buvo klausimas – kaip tai pranešti dukroms.
„Jos jau didelės. Viena mokosi užsienyje, kita – paauglė. Nesidalyti su jomis, aišku, būtų buvę ne sprendimas ir neteisinga. Jos ką tik buvo netekusios močiutės ir turėjo išgirsti tokią žinią apie mane. Konsultavausi ir su specialistais, kaip geriausiai tai padaryti, nenorėjau padaryti klaidos, nes pati tuomet visai kitaip gali matyti situaciją“, – kalbėjo moteris.
Bičiulė pasakė: „It’s a part of a game“ (liet. „Tai – žaidimo dalis“). Priėmiau tai kaip dar vieną dalyką, kurį turiu išspręsti, įveikti
Svarbu neatidėlioti
Netrukus po vėžio diagnozės Monika sužinojo, kad laukia operacija.
„Navikas buvo visiškai ant ribos, kuomet dar buvo galima taikyti operaciją. Šiuo klausimu pagalvoju, kad gerai, jog neatidėliojau patikros. Mums kartais atrodo, kad svarbiau darbas, renginiai, lėkimas, nesąmoningai dėl įvairių priežasčių atidėliojame, tačiau mano patirtis rodo, kad to daryti tikrai nereikia. Girdėjau, kad didelė dalis žmonių bijo eiti pasitikrinti, nes bijo sužinoti apie ligą. Lyg patikra atneštų ligą, bet ankstyva diagnozė, gydymas dovanoja gyvenimą“, – kalbėjo Monika.
Moters operacija pavyko sklandžiai, ji nuoširdžiai dėkoja visiems prisidėjusiems medikams, personalui. Po trijų savaičių Monika rinkosi, ar dar likti namuose ilsėtis, ar jau skristi į užsienį dirbti, į profesinę kelionę, kurią buvo suplanavusi anksčiau.
„Dabar labai džiaugiuosi, kad priėmiau sprendimą skristi. Man darbas greičiausiai padeda. Lieka mažiau vietos mintims, kurių galbūt nereikėtų. Atsistatymas po operacijos buvo palyginti sėkmingas. O dabar yra tęsiamas medikamentinis gydymas ir stebėjimas kas 3 mėnesius“, – kokiu ritmu gyvena po operacijos, pasakojo Monika.
Baimės nėra
Į klausimą, ar baimė, jog liga sugrįš ar atsiras kitokia forma, aplanko dažniau nei prieš diagnozę, Monika atvirauja šiandien jaučianti nerimą tik eidama į kontrolinę patikrą. Lyg ir būna minčių, ar viskas gerai.
„Bet baimės gyvenant įprastomis dienomis nėra. Sakyčiau, gyvenu įprastą gyvenimą, tik galbūt kitaip jį vertinu. Aišku, turiu ateities planų, kaip ir visi, bet į juos labai nesikoncentruoju, netgi stengiuosi, jei galiu, per toli neplanuoti. Stengiuosi gyventi ir daryti tai, ką šiandien galiu.
Baimės gyvenant įprastomis dienomis nėra. Sakyčiau, gyvenu įprastą gyvenimą, tik galbūt kitaip jį vertinu.
Ir tikrai labai norėčiau paraginti moteris ryžtis patikrai. Jei žinome drauges, mamas, seses, kurios dėl kažkokių priežasčių atidėlioja – paskambinkim joms ir paraginkim tai padaryti. Kartais reikia nedidelio stumtelėjimo, o jo reikšmė gali būti didžiulė“, – ragino Monika.
Praėjus kone metams po operacijos, Monika svarsto, kad pokyčių įvyko daug, bet žvelgiant iš šios dienos perspektyvos – visi vertingi ir reikšmingi. Anot jos, drąsiausias dalykas, ką šiandien gali padaryti kiekvienas žmogus – nuobodus vizitas pas gydytoją profilaktikai!
„Sutikau labai daug moterų, kurių ligos istorija, likimas panašūs. Daug šviesių gydytojų, gerų žmonių, sulaukiau daug palaikymo. Įvyko pokyčių, kuriuos dabar vertinu, bet gal pati nebūčiau jų padariusi.
Nenoriu kažkaip dramatiškai brėžti, bet tikrai turbūt kiekvienas, gyvenantis su vėžio diagnoze, galėtų pasakyti, kad vienokiu ar kitokiu požiūriu gali dalinti gyvenimą į „prieš“ ir „po“.“
