Sekite 15min Google
Nugaros skausmai išdavė ligą
Pasakyti, kad inkstų liga buvo netikėta, Vytautas negali – vienokių ar kitokių bėdų su inkstais išlįsdavo nuo vaikystės. „Bet niekas jaunystėje taip man nieko ir nerado. Su inkstų nepakankamumu taip būna, kurį laiką iš tiesų simptomų nėra, gydytojams sunku ir diagnozuoti“, – svarstė pašnekovas.
Anot jo, kai liga jau nusprendė apie save pranešti, tai darė netipiniu būdu – apie 2004–2005 metus pradėjo kankinti nugaros skausmai, bet apie inkstus niekas net negalvojo.
Vyras pasakoja, kad skausmai stiprėjo, tačiau kaltę pats suversdavo nelengviems fiziniams darbams: „Dirbi ir nekreipti dėmesio, bet apie 2006 metus jau mane tai pradėjo erzinti. Skaudėdavo baisiai, greit pavargdavau.
Skaudėdavo baisiai, greit pavargdavau.
Pradėjau ieškoti priežasties, kreipiausi į medikus, bet rado irgi ne iškart – iš trečio karto. Pirmieji smarkiai nesigilino, bet paskutinė gydytoja pažiūrėjo rimčiau – sako, tau čia gal visai ne nugara. Pradedam nuo pradžių. Ji mane nusiuntė vidaus organų echoskopijai, o to ir užteko.“
Tyrimai parodė, kad vienas Vytauto inkstas jau nebeveikia. „Dar buvo pilna akmenų. O nuo ko viskas prasidėjo? Akmuo užkimšo inkstą, lataką. Vienas inkstas atsisakė, o kitas inkstas, kadangi jau ir nuo vaikystės buvo bėdų, kokybiškai savo funkcijos neatliko.
Bet sunkius simptomus pradėjau jausti tik tada, kai nustojo veikti vienas iš inkstų. Buvau patekęs ir į ligoninę. Tyrimai buvo blogi, tada kilo klausimas – dializuoti iškart ar ne“, – savo ligos istorija dalinosi vyras.
O nuo ko viskas prasidėjo? Akmuo užkimšo inkstą, lataką.
Kai buvo aišku, kad vieno iš inkstų neišgelbės, Vytautui gydytojas pasakė tiesiai, kad variantai yra du – transplantacija ar visą gyvenimą dializės: „Bet kaip ten bebūtų visą gyvenimą neišsidializuosi, nes jos tiesiog labai alina organizmą. Dėl transplantacijos sutikau iškart.“
Viltis – mamos inkstas
Vytauto kelionė transplantacijos link prasidėjo 2006-ųjų rudenį. Kadangi vyro inkstuose buvo akmenų, jie buvo kaip infekcijos šaltiniai – taigi reikėjo šalinti. Vytauto mama pati, vos sužinojusi apie padėtį, pasiūlė sūnui dovanoti inkstą.
Moteriai buvo atlikti tyrimai dėl tinkamumo, jie buvo teigiami ir įsižiebė viltis, kad netrukus pavyks atlikti operaciją. Tačiau, kaip sako Vytautas, per jo visą kelionę, atrodo, kad nuolat kažkas vis kišo koją. Vyras ne kartą sakė, kad daugumos transplantacijos istorijos kiek lengvesnės, jo atveju, atrodė, kad pasitaikydavo visos įmanomos kliūtys, jis išgyveno visus įmanomus blogiausius scenarijus.
Taigi – besiruošdamas pirmajai operacijai Vytautas dažnai pradėjo karščiuoti vakarais, su medikais vėl imta ieškoti – kur šįkart infekcijos židinys ir nustatyta lėtinė angina. Teko atlikti tonzilių šalinimo operaciją, nes vienas esminių pasiruošimų transplantacijai – pašalinti visas infekcines kliūtis, uždegiminius procesus.
„Aišku, per tą laukimo laiką, man reikėjo dializuotis, bet vėlgi – nesklandžiai ėjosi ir čia. Dializės gali būti dviejų tipų – peritoninė, bet ji man netiko, tad vienintelė išeitis buvo hemodializė, kuriai reikalinga vadinama fistulė (red. chirurginė jungtis tarp arterijos ir venos, paprastai sukuriama rankoje).
Suformavus pirmąją, ji užkrešėjo, vėliau užkrešėjo ir antra, po to ir trečia. Galiausiai išėjo, kad aš tą visą etapą, kol laukiau mamos inksto, pragyvenau su kateteriu miego arterijoje“, – pasakojo Vytautas.
Taigi galiausiai, kai jau pašalino visus infekcijos šaltinius, 2007 metų balandį man persodino mamos inkstą. Vėlgi – sklandu nebuvo ir čia. Inkstas nepradėjo veikti iškart, kol jis „užsikūrė“ praėjo mėnuo, o tada jau paleido iš ligoninės.
Vyras pasakoja, kad gyvenimas po pirmojo inksto persodinimo buvo gerokai geresnis nei dializuojantis, tačiau džiaugtis tuo teko neilgai. Rudenį ėmė rastis pirmieji inksto atmetimo simptomai: „Rudenį buvo pirmas atmetimas, jį stabilizavo vaistais, vėliau dar keli atmetimai, tačiau su juo pragyvenau iki 2012 metų kovo, tuomet jis visiškai nustojo veikti. Nors gelbėjo jį daug kartų, bet visiškai išgelbėti nepavyko.“
Vytautas tuomet iš medikų išgirdo žinią, kad visą istoriją teks kartoti dar kartą – tik šįkart laukti donoro. Vyras grįžo prie hemodializių ir nežinojo, kiek šįkart užtruks procesas. O jis užtruko – iki antrosios transplantacijos Vytautas laukė 3 metus.
Nors gelbėjo jį daug kartų, bet visiškai išgelbėti nepavyko.
Naktinių skambučių atvykti į ligoninę, nes atsirado donoras, ir atlikti tyrimų, kuriam iš iškviestųjų jis tiks labiausiai, Vytautas sulaukė aštuonis kartus. Po jų tiesiog grįždavo atgal namo, tačiau 9-as kartas buvo lemtingas.
„Gruodį buvo dešimt metų, kaip šis inkstas man puikiai veikia. Su juo buvo viskas tobula – iškart „pasileido“, pradėjo veikti. Palyginti greitai mane išleido namo“, – apie išlauktą laimę pasakoja vyras.
Vytautas šypsosi, paklaustas, iš kur rado jėgų tiek kartų nepalūžti. „Man turbūt buvo blogiausias ir sunkiausias scenarijus. Aš turiu net tokių pažįstamų, kurie ilgai dvejoja, bet nusprendžia, juos įtraukia į sąrašą, po mėnesio jie jau gauna inkstą ir jis veikia tobulai.
Man šalino abu inkstus, problemos su tomis fistulėm, atmetimai. Per tą visą laiką turėjau apie dešimt operacijų su narkoze. Viską praėjau, kas sunkiausia“, – teigia vyras, pabrėždamas, kad vis tiek šiandien yra labai laimingas ir dėkingas šeimai už palaikymą.
Anot Vytauto, tuomet, kai tik buvo diagnozuota liga, jautriausiai reagavo mažoji dukra, šeima, o jis labiausiai orientavosi į mintis – kas yra, ką daryti, kaip veikti, kad pavyktų išsikapstyti. Vyras pasakoja, kad visuomet labai domėjosi tuo, kas jam yra, kalbėjosi su medikais, pasitikėjo, tarėsi, kaip kas geriau, galbūt tai padėjo, nes atrodė, kad darai viską, kas tose situacijose yra įmanoma.
Dabar vyras gyvena, kaip pats sako, pilnavertį gyvenimą, nepaisant kelių apribojimų, prie kurių seniai priprato. Kelias, pasak Vytauto, nebuvo lengvas, bet dabar jau supranta, kad vertėjo. Vyrui mama suteikė antrą gyvenimą šansą, o donoro organas, galima sakyti, ir trečią. Vytautas tikina, kad dažnai mąsto apie tai, yra labai dėkingas. Šiandien ir pats turi organų donoro kortelę, nes puikiai supranta, kad gyvenimo nesuplanuosi, niekada nežinai, kada gali atsidurti laukiančiųjų pusėje.