Sekite 15min Google
Ministerijos užduotis – agromiškininkystę įtvirtinti teisės aktuose
Agromiškininkystė – tai ūkininkavimo būdas, kai medžiai, krūmai, gyvūnai ir kultūriniai augalai veikia kaip bendra agroekosistema. Pasak Vilniaus universiteto dr. Ričardo Skorupsko, knygos sudarytojo ir bendraautoriaus, augalininkystės, miškininkystės ir gyvulininkystės veiklų derinimas yra kompleksiškiausias, ryškiausias agromiškininkystės pavyzdys.
Tipinė agromiškininkystės veikla – kai viename žemės ūkio paskirties plote auginami mažiausiai dviejų tipų augalai, vienas iš jų yra medis ar sumedėjęs krūmas, o kitas – naudojamas maistui ar gyvulių pašarui.
Europoje agromiškininkystei priskiriama 9% visos žemės ūkio paskirties žemės. Ji plėtojama daugiausia Pietų Europos, Balkanų pusiasalio šalyse, nes ten medžiai reiškia gyvybiškai svarbų pavėsį itin karštų dienų, sausrų metu.
Tuo metu Lietuvoje, pasak Žaliosios politikos instituto vadovo Remigijaus Lapinsko, teisinį agromiškininkystės reguliavimą ir paramos sistemą kurti reikia praktiškai nuo nulio.
Knygos pristatyme apsilankė ir žemės ūkio politikos formuotojai. Seimo narys Audrius Radvilavičius džiaugėsi, kad pagaliau atsirado praktinis vadovėlis, samprotavo, kad ateityje agromiškininkystė galės prisidėti prie miškingumo didinimo mūsų šalyje.
Seimo narys Simonas Gentvilas priminė prognozes, jog žemės ūkio sektorius per artimiausius metus patirs daugiausia ekstremalių reiškinių sukeltų iššūkių. Todėl labai svarbu ieškoti būdų, kaip prisitaikyti, geriausia – taikant sprendimus, pagrįstus natūraliais gamtiniais procesais.
Ligita Valalytė, žemės ūkio viceministrė, linkėjo išryškinti naudas ūkininkui ir valstybei. Viceministrė vadovauja ministerijoje įkurtai darbo grupei, kuri turėtų sukurti aiškų agromiškininkystės apibrėžimą ir įtraukti šį ūkininkavimo būdą į teisės aktus.
Mokslininkai ir Žaliosios politikos instituto atstovai pabrėžia, kad šiuo metu aiškaus teisinio reglamentavimo trūkumas yra viena pagrindinių kliūčių agromiškininkystei plėtoti Lietuvoje.
Lietuvoje – dirvožemių įvairovė ir skirtinga jų būklė
Knygos pristatymo renginyje kalbėjęs Lietuvos arboristikos centro vadovas Algis Davenis priminė medžio vertę kraštovaizdyje. Medžiai gali būti ekologinis koridorius kai kurioms rūšims, jie mažina vėjo greitį, karštį, teikia šešėlį gyvuliams, yra namai daugybei paukščių, vabzdžių, augalų rūšių. Gyvulininkyste užsiimantiems ūkininkams aktualus šis faktas – oro temperatūrai pakilus iki 32 laipsnių karščio, po medžiu laikosi 28 laipsnių temperatūra. Jei tokią dieną išmatuotume temperatūrą ant asfalto paviršiaus – ji būtų 58 laipsniai.
Geomokslų instituto dr. Jonas Volungevičius pademonstravo labiausiai eroduotų (nuskurdintų) Lietuvos dirvožemių žemėlapį.
Vidurio Lietuvoje plyti didžiausi žemės ūkio naudmenų (dirbamos žemės) plotai. Tuo metu didžiausia erozija yra Baltijos aukštumose (Vakarinėje dalyje), Žemaičių aukštumų šiaurinėje dalyje. Tačiau efektyviausios eroziją stabdančios priemonės (pavyzdžiui, beariminė žemdirbystė) taikoma ten, kur žemė yra derlinga ir turi mažiausia erozijos potencialą, o ne ten, kur labiausiai reikėtų.
„Kiekvienam Lietuvos regionui, kiekvienam dirvožemiui reikėtų atrasti ūkininkavimo priemonę, kuri veikia ir tuomet finansiškai skatinti ją taikyti,“ – poziciją išdėstė dr. J. Volungevičius.
Viena iš remtinų priemonių šiuo metu yra kraštovaizdžio elementų kūrimas. Tai – priemonė, per kurią galima pamažu atverti duris į agromiškininkystę.
Vieta papildomam medžiui ar krūmui – kiekviename dirbamame lauke
Dr. J. Volungevičius kalbėjo, jog Lietuvoje dažniausiai taikomas tradicinis ūkininkavimas, kuriame ūkininkai siekia optimizuoti derliaus gavimą ir laikytis tam tikrų aplinkosauginių principų. Jie naudoja chemines priemones, taiko sėjomainą, naudoja technika, kuri prisideda prie dirvožemio degradavimo.
Tačiau kiekvienas ūkininkas savo laukuose gali rasti kalvos viršūnes, arba nuolat telkšančias balas žemumose, kurias įdirbti nėra patogu ir sudėtinga iš šių plotų gauti derlių. Šios vietos galėtų būti skiriamos kraštovaizdžio elementams, agromiškininkystės priemonėms.
Dauguma ekologinių ūkių jau derina želdinius su savo auginama produkcija, kitaip tariant, praktikuoja agromiškininkystę. Tik šis faktas nėra niekur užfiksuotas, tokie plotai nėra deklaruoti kaip agromiškininkystės veikla. Kodėl reikėtų tai padaryti? Nes reikia gerųjų pavyzdžių, praktikos, kuri veikia, ir ką ūkininkai galėtų pamatyti savo akimis.
Kadangi iki šiol mėgavomės stabiliu klimatu – į medžius atsigręžiame tik dabar
Pasak dr. Ričardo Skorupsko, Lietuvos klimatinės sąlygos nulėmė, kad į medžius neatsigręžėme anksčiau – neturėjome nei per didelės kaitros, nei per didelio vėjuotumo. Tačiau pastarųjų metų klimatinės sąlygos skatina labiau gilintis į šį ūkininkavimo būdą.
Įgyvendinant agromiškininkystės populiarinimo projektą Ilzenbergo dvaro ūkyje iš viso įveista 5 hektarai želdinių (skirtingose vietose ir išbandant skirtingus agromiškininkystės tipus), o jų teigiamai veikama teritorija siekia net 72 hektarus.
Ūgtelėję jie teiks šešėlį gyvuliams ganyklose, sulaikys nutekantį vandenį ir šaknimis stipriau sukabins eroduojančius ganyklos šlaitus, taip pat viena medžių plantacija durpingame dirvožemyje įveista būtent biomasei auginti.
„Teisinio reguliavimo srityje pirmiausia reikėtų nebausti ir nedrausti iniciatyvos tų, kurie jau užsiima agromiškininkyste, – patarė dr. Ričardas Skorupskas.
Kol kas agromiškininkystės plėtrai Lietuvoje trūksta teisinės ir paramos sistemos, aiškaus ekonominio pagrindo bei paskatų keisti nusistovėjusius ūkininkavimo modelius. Mokslininko nuomone, taip pat būtina sukurti vientisą reguliavimo, finansavimo, mokslinių tyrimų, konsultavimo ir visuomenės informavimo sistemą.
Apžvelgdamas reikalingus teisės aktų pokyčius Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas svarstė, jog pirmiausia Žemės ūkio įstatyme turėtų atsirasti agromiškininkystės sąvoka. Ūkininkui turi būti suteikta teisė savo nuožiūra sodinti ir kirsti sumedėjusius augalus.
Naujame Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros plane, kuris galios nuo 2028 m., reikėtų įtraukti agromiškinikystę į remiamų veiklų sąrašą, skirti paramą naujai pasodintų medžių priežiūrai.
Reikalingas įstatymų ir kitų teisės aktų tarpusavio suderinimas: Miškų įstatymas, Želdynų įstatymas – šie teisės aktai turi aiškiai teisiškai atskirti ir atsiriboti nuo agromiškininkystės veiklos.
Ilzenbergo dvaro ūkio vadovas: įsitraukti į agromiškininkystę buvo ilgalaikės strategijos sprendimas
Knygos pristatyme dalyvavo ir Ilzenbergo dvaro ūkio vadovas Martynas Laukevičius. Iš konferencijos dalyvių jis sulaukė klausimo, kodėl ūkis nusprendė įsitraukti į šį projektą.
„Istoriškai Ilzenbergo dvaras visuomet buvo apsodintas medžiais. Šimtamečiai ąžuolai, liepų alėja – dvaras visuomet veikė medžių sistemoje. Tos vertės, kurios šiandien aktualios mums, ekologiniam ūkiui buvo aktualios ir tuomet: ūkio zonavimas, priešvėjiniai barjerai, šešėlis gyvuliams. Galbūt mums paprasčiau priimti sprendimus įsitraukti nei kitiems ūkiams, nes turime strateginę ilgalaikę viziją. Ilzenbergo ūkis nėra vien tik ekonominis – tai kartu ir socialinis, kultūrinis projektas,“ – kalbėjo M. Laukevičius.
Ilzenbergo dvare buvo pasodinti ąžuolai, eglės, liepos, klevai, o energinėje plantacijoje – hibridinės tuopos. Taip pat sodinti šermukšniai, gudobelės, kurie formuoja barjerą nuo vėjo, dulkių. Pasodinti medžiai toliau auga, o visi norintys gali Ilzenbergo dvare gyvai apžiūrėti pritaikytus agromiškininkystės sprendimus.
Šiuo metu knyga, pristatanti tiek agromiškininkystės istoriją Europoje, tiek jos taikymo metodus bei sukauptą agromiškinikystės vystymo patirtį Ilzenbergo dvaro ūkyje, yra spausdinama. Ji bus išsiųsta suinteresuotoms valstybinėms tarnyboms, sprendimus priimančioms savivaldos institucijoms, mokymo įstaigoms, bibliotekoms ir skaitmeniniu formatu prieinama svetainėje miskasukyje.lt.
Projektas „Agromiškininkystės sprendimai: Nauji klimato herojai“ yra EUKI (Europos klimato iniciatyvos) paramos programos dalis. EUKI programa yra įkurta Vokietijos aplinkos, klimato veiksmų, gamtosaugos ir branduolinės saugos ministerijos.
