Ūkio laukuose – keturi aliejiniai augalai
Valdas ir Dainora Piečaičiai derlingose Suvalkijos žemėse ūkininkauja nuo 2002 metų. Vyro ir žmonos abiejų ūkių bendras plotas – 150 ha. Vertinant vietos masteliais, tai nėra daug. Laukuose auginami žieminiai ir vasariniai rapsai, kviečiai, žirniai, – įprastos augalininkystės ūkiams pasėlių rūšys. Pardavus grūdus ir rapsus, gaunamos pagrindinės ūkio pajamos, leidžiančios išgyventi.
Tačiau Valdas domisi ir šiuolaikiniuose stambiuose augalininkystės ūkiuose retai puoselėjamais augalais: jis jau aštuonerius metus augina aliejinius (sėmeninius) linus. Šiemet pirmus metus sėjo žemaūges pluoštines kanapes. Vasarą ūkio laukuose taip pat buvo galima išvysti niekur neregėtų, į įkyrias piktžoles usnis panašių masyvių augalų dygliuotais lapais ir gražiais violetiniais žiedais. Tai – margainiai. Juos irgi augino pirmąkart, bandymų tikslais.
Iš visų šių augalų – linų sėmenų, kanapių ir margainių – ūkyje spaudžiamas aliejus. Be to, aliejui išgauti panaudojama ir dalis ūkyje užauginto rapsų derliaus.
Linų sėmenys, kanapės, margainiai, rapsai: kuo vertingi
Į ūkį įsigyti aliejaus dažniausiai atvyksta jau nuolatiniai klientai. Rapsų, kanapių, linų sėmenų ar margainių aliejaus paprastai ieško sveika mityba ir sveikatinimu besidomintys žmonės. Tačiau Piečaičiai pabrėžia, kad jie nėra gydytojai, ir ūkyje pagaminti produktai nėra gydymosi priemonės. Tai – tiesiog sveikatai naudingi maisto produktai. Apie kiekvieną augalą, jų sėklas, aliejų Dainora ir Valdas gali papasakoti išsamiai, nes ūkininkai tuo nuolatos domisi, papildo savo žinias.
Linų sėmenų aliejų lietuviai žinojo ir vartojo jau nuo seno. Šis aliejus ypač vertingas dėl omega-3 polinesočiųjų rūgščių. Šių rūgščių žmogaus organizmas turi gauti su maistu, nes pats jų negamina. Trumpai tariant, sėmenų aliejus dėl savo sudėties yra labai naudingas ir universalus produktas, mūsų tautiečių nuo seno vadinamas „lietuvišku auksu“. Jis tinka tiek maistui, tiek ir kaip kosmetinė, sveikatinanti priemonė. Valdas pabrėžia, kad sėmenų aliejaus negalima kaitinti, jį reikia vartoti tik jau pagamintiems patiekalams pagardinti.
Kanapes mūsų krašte senais laikais irgi augindavo. Tik vėliau jos buvo uždraustos, nes priskirtos narkotiniams augalams. O prieš kelerius metus pagaliau vėl leista pluoštines kanapes auginti. Kai kurie ūkiai pradėti spausti ir jų sėklų aliejų. Piečaičiai irgi vertina šį produktą. Kanapių aliejus turi daugiausiai riebiųjų rūgščių, o jos yra žmogui tinkamiausiu santykiu. Be to, kanapių aliejus yra vienintelis augalinis aliejus, turintis vitamino D. Tad šis aliejus vertingas tiek kaip maisto produktas, tiek naudojamas kosmetikai, medicinoje. Norint, kad išliktų kuo daugiau vertingų medžiagų, V.Piečaitis kanapių aliejų taip pat pataria vartoti nekaitintą.
Kanapių sėklos irgi vartojamos maistui. Dainora svečius pavaišina sumuštiniais, apibertais kanapine druska. Tokią, beje, gamindavo ir mūsų senoliai, o valgė dažniausiai per pasninkus (Adventą, Gavėnią). Kanapių sėklos paskrudinamos, po to grūstuvėje sutrinamos, įbėrus kartu ir druskos. Gaunama malonaus aromato ir skonio vadinamoji kanapių druska, kuria galima gardinti sumuštinius, salotas, labai skanu su virtomis bulvėmis. Panašiai galima pasigaminti ir kanapių sviesto.
Margainių sėklų ūkininkas gavo iš kaimyninės Lenkijos. Šioje šalyje, pasirodo, margainiai plačiau auginami, nes jų sėklos naudojamos farmacijoje, taip pat ir aliejui spausti. Margainiai pirmiausiai žinomi dėl antioksidantų turinčio silimarino, kuris gerina kepenų veiklą. O šiuolaikiniai tyrimai patvirtino, kad šis unikalus augalas iš viso turi net 200 biologiškai veikliųjų medžiagų, naudingų žmogaus sveikatai. Kaip sveikatinančios vartojamos tiek margainių sėklos, tiek ir iš jų išgautas aliejus.
Rapsų aliejus mažai kuo nusileidžia pasaulyje populiariam alyvuogių aliejui, o kai kuriomis savybėmis jį netgi pralenkia. Rapsų aliejus išsiskiria geriausiai tarpusavyje subalansuota riebiųjų rūgščių sudėtimi. „Raugintų kopūstų salotas gardinkite šaltai spaustu rapsų aliejumi – kopūstai bus ypač skanūs“, – pataria Dainora. Šalto spaudimo rapsų aliejų galima naudoti vienkartiniam kepimui, su juo kepta žuvis įgaus auksinį atspalvį ir bus itin gardi.
Mintys apie ateitį privertė ieškoti naujų idėjų
Būtent dėl aliejaus Piečaičių ūkis tapo žinomas ne tik Šakių rajone, bet ir už jo ribų. O viskas prasidėjo nuo šeimos pamąstymų, kaip toliau dirbti, kuo dar užsiimti, kas, bet įprastos augalininkystės, galėtų būti perspektyvu ateityje. „Prieš gerą dešimtmetį važiavau į Lazdijų rajoną pas pažįstamą ūkininką, kuris jau tuomet vienas pirmųjų mūsų šalyje savo ūkyje, pats pasigaminęs nedidelį presą, pradėjo spausti rapsų aliejų. Domėjausi įranga ir pačiu procesu, nes tuo laiku apie aliejaus spaudimą ūkyje informacijos buvo labai nedaug, – pasakoja Valdas. – Mūsų mintis buvo nebūtinai aliejus, tiesiog norėjome surasti, kokia dar papildoma veikla ūkyje galėtume užsiimti. Ne vien tik užauginti, nukulti ir parduoti, bet ir kažką perdirbti. Kitaip tariant, sukurti didesnę pridedamąją vertę.“
Tai, kad ūkininko sprendimas ieškoti papildomų ūkio veiklos sričių, yra teisingas, dar kartą patvirtino tiek pernykščiai, tiek ir šie metai. „Prastesni ekonominiai rodikliai privertė susimąstyti: į ūkį tenka daug investuoti, kasmet didėja išlaidos. Be to, esame priklausomi nuo gamtos. Ne su vienu ūkininku kalbamės: iki 200 ha ūkiui būtina alternatyva. Užsienio šalyse praktiškai kiekvienas šeimos ūkis, be pasėlių auginimo, dar turi ir papildomų veiklų, kurios padeda jiems išgyventi“, – apie sprendimus, kurie užtikrintų ūkio gyvavimo ateitį, kalba V.Piečaitis. Pasak jo, aliejaus spaudimo pradžia buvo kaip hobis ir kol kas jis dar netapo verslu, duodančiu apčiuopiamą dalį ūkio pajamų. Tačiau šeima pamažu, bet užtikrintai daro viską, kad pomėgis virstų ūkio verslo dalimi.
Tikslas – skonis ir kokybė
Pirmasis Piečaičių ūkyje spaustas aliejus buvo baltųjų garstyčių. Jis buvo skanus, tačiau ištyrus paaiškėjo, kad jose per daug eruko rūgšties (ES ribojamas jos leidžiamas kiekis), kurios natūraliai yra garstyčių sėklose. Todėl garstyčių teko atsisakyti. Imta spausti linų sėmenų aliejų, o po to – ir rapsų.
Dainora ir Valdas per kelerius metus išbandė spausti aliejų iš įvairių rūšių augalų ir įvairių jų veislių. Jie jau patyrė, kad produkto kokybei ir skoniui itin svarbu žaliavos kokybė ir sudėtis. Piečaičiai susidraugavo su Kauno technologijos universiteto Maisto instituto mokslininkais, čia nuolatos atlieka aliejaus kokybės ir sudėties tyrimus, kad įsitikintų, jog produktas vertingas.
„Norime, kad mūsų aliejaus vartotojai būtų patenkinti ir mumis pasitikėtų. Todėl aliejų spaudžiame tik iš savo ūkyje pačių užsiaugintų ir pačių paruoštų (tinkamai išdžiovintų) sėklų. Kaskart tikriname produkcijos kokybę, sudėtį. Mūsų tikslas – kokybė, pagrįsta žiniomis, mokslu ir patirtimi“, – pasakoja Valdas.
Ūkio spaudykloje visas aliejus išgaunamas šaltuoju būdu. Tai reiškia, kad sėklos ir iš jų spaudžiamas aliejus gali būti įkaitinamos ne daugiau kaip iki 49 laipsnių C. „Spaudimo metu mes palaikome ne didesnę kaip 42 laipsnių C temperatūrą. Kuo žemesnė temperatūra, tuo kokybiškesnis produktas. Be to, turime įrangą, kuri pašalina deguonį. Be sąlyčio su oru aliejus ilgiau išlieka aukštos kokybės, pailgėja galiojimo laikas“, – paaiškina gamintojai. Spaudžiant šaltuoju būdu, aliejaus išeiga gaunama mažiausia (lyginant su kitais pramoniniais būdais), bet išsaugomas maksimalus vertingų maisto medžiagų kiekis. Tačiau natūralaus aliejaus galiojimo terminas yra daug trumpesnis negu pramoniniu būdu pagamintos produkcijos.
Aliejui labai svarbu tinkama žaliava. Visų pirma sėklos turi būti labai sausos. „Rapsų sėklas reikia išdžiovinti iki 4 proc. drėgnio, linų sėmenis – iki 6 proc. Nuo to priklauso aliejaus kokybė, net produkto spalva“, – apie žaliavos paruošimo subtilybes pasakoja ūkininkas. Jeigu nukultas derlius tuoj pat neišdžiovinamas, sėklos gali pradėti gesti (pavyzdžiui, pelyti), o tai savo ruožtu gadina ir būsimą produktą. Pasak ūkininko, kitas svarbus dalykas – pačių sėklų sudėtis, kuri priklauso ir nuo veislės. KTU Maisto institute atlikti tyrimai parodė, kad, pavyzdžiui, ne visų veislių aliejinių linų sėklos turi reikiamą kiekį omega-3 riebiųjų rūgščių. O būtent dėl jų sėmenų aliejus ir yra vertingas. Todėl ūkininkas atsirinko ir augina tinkamos sudėties sėmeninių linų veislę.
Per daugelį ieškojimų, bandymų metų Piečaičiai jau įgavo neįkainuojamos patirties, kokių veislių aliejinius augalus auginti, kaip nuimti, paruošti ir laikyti derlių, kaip spausti aliejų, kaip jį laikyti, kad produktas būtų geras. O tam reikia daugybės žinių (pavyzdžiui, kokioje temperatūroje ir kiek išspaustą aliejų galima laikyti, kad jis išliktų kokybiškas ir skanus).
Užsuka ekskursijos
Pamažu šeima įsirengė gamybines patalpas, įsigijo tinkamesnius presus ir kitą būtiną įrangą. Turi ir visus šiai veiklai reikalingus leidimus. Šalia aliejinės Piečaičiai kuria ir mažytę ūkio parduotuvėlę. Į ją užsukantys klientai gali rasti ne tik kelių rūšių aliejaus pavyzdžių, bet ir kanapių, linų sėmenų, margainių, kmynų sėklų. Dėmesį patraukia ir šalia eksponuojami Dainoros rankdarbiai: ilgais žiemos vakarais nunertos dailios servetėlės, pasiūti lininiai krepšeliai, interjero dekoro elementai iš lininių siūlų ir pan.
Įdomu tai, kad į Piečaičių ūkį kartais užsuka ir po Suvalkiją keliaujančių ekskursijų dalyviai. Turizmo agentūros mato, kad žmonėms rūpi sužinoti, kaip ūkyje spaudžiamas aliejus. Piečaičiai mielu noru priima ekskursijas, papasakoja, parodo, surengia degustaciją. Tačiau jie sako, jog ateityje ekskursantų priėmimui norėtų geriau pasiruošti: įrengti tam tinkamas patalpas, sutvarkyti sodybos aplinką ir pan.
Piečaičiai mato, kad jų pasirinktas kelias duoda pirmuosius vaisius – klientai, bent kartą įsigiję ūkyje spausto aliejaus, vėl sugrįžta. „Ne be reikalo grįžta. Tai leidžia mums suprasti, kad gaminame kokybiškai. Daugelį kartų svarstėme, ar verta mums tuo užsiimti. Ir investicijos nemažos, ir daug darbo, kantrybės prireikia. Bet dabar galime pasakyti, kad nesigailime“, – džiaugiasi ūkininkų šeima, pasiryžusi ir toliau eiti šiuo keliu.
