Mikroskopiniai priešininkai – augalų patogenai – jau seniai čia. Jie tyliai laukė savo progos ir, sulaukę palankių sąlygų, pradeda savo ardomąją veiklą.
Kas yra šie nematomi derliaus grobikai? Kokia jų puolimo taktika ir, svarbiausia, ar modernus ūkininkas, pasitelkęs tinkamas priemones, gali juos pergudrauti?
Priešo žvalgyba: kaip patogenai patenka į laukus ir renkasi aukas?
Patogenai nėra iš niekur atsirandanti nelaimė. Tai – „miegančių agentų“ tinklas, kantriai laukiantis savo laiko. Jie išgyvena dirvožemyje ant pernykščių augalų liekanų, sėklose, o vėją, lietaus lašus ar vabzdžius išnaudoja kaip transporto priemones naujoms teritorijoms užimti. Štai kodėl taip svarbu tinkamai tvarkyti ražienas – jose gali slypėti, pavyzdžiui, kviečių dryžligės ar septoriozės sukėlėjai. O Lietuvos vasaros, su savo permainingais, dažnai lietingais ir šiltais orais, šiems „agentams“ yra tikras rojus.
Kaip teigia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) mokslininkai savo augalų apsaugos rekomendacijose, būtent drėgmės perteklius ir palanki temperatūra yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys staigų ligų išplitimą javų ar rapsų pasėliuose.
Mūšio eiga: nuo pirmos atakos iki matomos žalos
Kai sąlygos tampa palankios, prasideda augalo „šturmas“. Pavyzdžiui, grybo spora, nusileidusi ant lapo, sudygsta ir specialiais fermentais tarsi pragręžia jo apsauginę sienelę. Įsiskverbęs į vidų, patogenas pradeda elgtis kaip tikras grobikas: jis pasisavina augalo pagamintas maisto medžiagas, ardo audinius ir sutrikdo gyvybines funkcijas.
Pasekmės būna dvejopos. Pirmiausia – matomos: dėmės ant lapų, apnašos ant varpų, stiebų ar ankštarų puviniai. Tačiau kur kas klastingesnė yra nematoma žala. Pažeistas augalas nebegali efektyviai vykdyti fotosintezės, sutrinka maisto medžiagų transportavimas į besiformuojančius grūdus ar sėklas. Dėl to derlius ne tik sumažėja, bet ir praranda kokybę.
Ypač pavojingi fuzariozės paveiktų javų grūduose susidarantys mikotoksinai – nuodingos medžiagos, pavojingos tiek žmonių, tiek gyvulių sveikatai. Dėl jų derlius gali tapti apskritai netinkamas maistui ar pašarui.
Kontržvalgyba ir gynyba: modernūs atsako būdai
Kaip atremti tokią sudėtingą ataką? Tradicinis metodas – cheminiai fungicidai – vis dar yra svarbi gynybos dalis, tačiau šis sunkiosios artilerijos arsenalas siaurėja, o patogenai jam darosi vis atsparesni. Todėl moderni augalų apsauga vis labiau primena ne karą, o kontržvalgybą, kurioje naudojama daugiasluoksnė gynybos sistema.
Pirmasis gynybos lygmuo – stipri „sienos apsauga“. Sveika lapo mikrobioma (filosfera) veikia kaip natūralus barjeras. Naudingieji mikrobai konkuruoja su patogenais dėl vietos ir maisto, taip tiesiog neleisdami jiems įsitvirtinti.
Antrasis lygmuo – „specialiosios pajėgos“. Tai naudingi mikroorganizmai, vadinami endofitais, kurie gyvena pačiame augale ir, pajutę patogeno įsiskverbimą, gali jį pulti tiesiogiai arba aktyvuoti augalo vidinę imuninę sistemą. Kaip teigiama vienoje iš mokslo žurnalo „Trends in Plant Science“ apžvalgų, endofitinių mikrobų panaudojimas yra viena perspektyviausių strategijų, siekiant sukurti augalus, gebančius pačius apsiginti nuo ligų.
Trečiasis lygmuo – augalo „imuniteto treniruotė“. Tai biostimuliantai, kurie, nors ir nenaikina patogenų, bet paruošia patį augalą greičiau ir stipriau reaguoti į puolimą. Jie tarsi supažindina augalo imuninę sistemą su galimomis grėsmėmis, leisdami jai efektyviau mobilizuoti gynybines pajėgas, kai tai bus reikalinga.
Lietuvos situacija: ar esame pasirengę?
Mūsų šalies klimato sąlygos yra palankios daugeliui ligų plisti, todėl protinga ir integruota augalų apsauga yra būtinybė. Kaip savo tyrimuose nuolat pabrėžia LAMMC mokslininkai, svarbiausia yra ne aklai purkšti, o stebėti pasėlius, įvertinti rizikas ir laiku panaudoti tinkamiausias priemones.
Džiugu, kad vis daugiau Lietuvos ūkininkų taiko būtent integruotos augalų apsaugos principus, derindami agrotechnines priemones, atsparių veislių auginimą ir modernius apsaugos produktus. Šiame kelyje jiems padeda ir Lietuvos biotechnologijų įmonės, siūlančios sprendimus, kurie leidžia stiprinti augalų sveikatą ir atsparumą natūraliais būdais.
Apibendrinant, augalų apsauga moderniame ūkyje nebėra tik cheminis karas. Tai sudėtinga šachmatų partija, kurioje laimi tas, kas geriau supranta priešininko strategiją ir geba protingai išnaudoti visą savo figūrų arsenalą – nuo stipraus ir sveiko dirvožemio iki nematomų mikrobiologinių sąjungininkų, budinčių ant kiekvieno lapo.
