Pradžia – tiksli dirvožemio diagnozė
„Visada laimi tas, kas žino, kas vyksta jo dirvožemyje“, – teigia biotechnologijų įmonės „Nando“ atstovas dr. Michał Słota. Pasak jo, pirmas žingsnis prieš pradedant bet kokius darbus – tai tiksli dirvožemio diagnozė. Išsityrus, kiek makroelementų (ypač fosforo ir kalio) yra dirvožemyje, koks vyrauja pH lygis bei organinės anglies kiekis, galima parengti itin tikslų ir efektyvų tręšimo planą.
Ruošiant šį planą, būtina įvertinti ir visą kontekstą: koks buvo priešsėlis, ar lauke palikti šiaudai, koks žemės dirbimas bus taikomas. Visi šie faktoriai leidžia apskaičiuoti, kiek maisto medžiagų reikės norimam derliui gauti.
Pavyzdžiui, po žirnių ar kitų ankštinių augalų dirvožemyje natūraliai lieka daugiau azoto, todėl rudeniniam tręšimui jo reikės mažiau. O po javų nuėmus derlių ir palikus šiaudus, jų skaidymuisi mikroorganizmai naudos azotą iš dirvos, todėl gali tekti numatyti nedidelę papildomą azoto normą, kad jo nepritrūktų dygstantiems žiemkenčiams.
„Bendras maisto medžiagų poreikis labai priklauso ir nuo dirvožemyje vyraujančio pH. Šis faktorius tiesiogiai signalizuoja, kokios grėsmės gali kilti tręšimo efektyvumui“, – pabrėžia dr. M. Słota.
Rizosfera – mikroskopinė mitybos zona
Net ir išbėrus pakankamą trąšų kiekį, augalai gali badauti. Viena dažniausių to priežasčių – netinkamas pH šaknų zonoje, vadinamoje rizosfera. Rūgščiame ar rūgštėjančiame dirvožemyje fosforas yra linkęs jungtis su aliuminio ir geležies jonais, sudarydamas netirpius junginius, kurie tampa augalams neprieinami.
Be to, netinkamas pH lėtina naudingųjų mikroorganizmų veiklą. Pačios augalų šaknys, išskirdamos organines rūgštis, aktyviai keičia aplinką aplink save, bandydamos „atrakinti“ maisto medžiagas. Tačiau rūgščiame dirvožemyje ši užduotis tampa kur kas sudėtingesnė, ypač kai kalbama apie fosforą, kuris yra gyvybiškai svarbus šaknų energijai (ATP sintezei) ir augimui. Dėl to prastai vystosi šaknynas – pats svarbiausias augalo organas rudenį.
Dirvožemio sorbcija: gebėjimas išlaikyti naudingas medžiagas
Kita dažna problema – prasta dirvožemio geba sulaikyti maisto medžiagas, arba sorbcija. Pasak dr. M. Słotos, ypač lengvesniuose Lietuvos dirvožemiuose, kur sorbcijos kompleksas yra mažas, didelė dalis trąšų gali tiesiog išsiplauti.
Šį gebėjimą, vadinamą sorbciniu kompleksu, daugiausiai lemia molio ir humuso dalelės, turinčios neigiamą krūvį, kuris ir pritraukia teigiamai įkrautus maisto medžiagų jonus (katijonus), tokius kaip kalis, kalcis, magnis. Lengvuose, smėlinguose dirvožemiuose šis kompleksas yra menkas, todėl maisto medžiagos lengvai išplaunamos.
„Dėl šios priežasties prarandame ne tik pinigus, investuotus į trąšas, bet ir derliaus potencialą dėl prastos augalų mitybos“, – teigia ekspertas.
Rudens uždaviniai ir modernūs sprendimai
„Kalbant apie žieminius javus, pagrindinis mūsų tikslas rudenį – suformuoti kuo didesnį ir stipresnį pirminį šaknyną, užtikrinti tolygų dygimą ir padėti augalams sukaupti kuo daugiau sausųjų medžiagų, kad žiemojimas vyktų sklandžiai“, – aiškina dr. M. Słota. Būtent čia moderniosios biotechnologijos siūlo įrankius, kaip šiuos procesus sustiprinti.
Eksperto teigimu, dirvožemio mikrobiologijos aktyvinimas yra raktas į daugelį šių iššūkių. Biologiniai preparatai, kurių sudėtyje yra specifinių mikroorganizmų padermių, gali padėti spręsti kelias problemas vienu metu. Pavyzdžiui, fosforą tirpinančios bakterijos išskiria fermentus, kurie „atrakina“ dirvožemyje esantį, bet augalams neprieinamą fosforą.
Kiti mikroorganizmai gerina dirvožemio struktūrą, išskirdami lipnias medžiagas, kurios sulipdo dirvožemio daleles į stabilius agregatus, taip didindami ir minėtą sorbcijos gebėjimą. Tai – investicija ne tik į rudeninį augalų vystymąsi, bet ir į ilgalaikį dirvožemio derlingumą.
Akivaizdu, kad rudens darbai yra kur kas daugiau nei tik sėklos įterpimas į žemę. Tai – apgalvotas, mokslu ir tyrimais grįstas pamatų formavimas, lemiantis viso ateinančio sezono sėkmę.
