Be to, Elbos sala nuo seno vadinama kelio vingių, staigių posūkių ir serpantinų universitetu. Saloje nuo seno rengiamos Šešių dienų enduro (krosinių motociklų) ir Elbos ralio lenktynės, kiti regioninės reikšmės raliai. Apie tai mąsčiau nuo kelionės pradžios ir įsivaizdavau, kaip sportiniu ritmu vingiuosiu rudeniop ištuštėjančiais Elbos keliais, leisiuosi pakalnėmis ir serpantinais kilsiu į kelių šimtų metrų aukščio įkalnes. Apie tai, koks bus automobilis, kurį mums paruošė saloje laukę kolegos, nesusimąsčiau – juk tikram pilotui net ir prasčiausias automobilis netrukdo. Tiesa… aš nesu profesionalus pilotas, bet apie tai – vėliau.
Skrydis Piza–Marina di Campo gan juokingas – 25 minutės aštuoniolikos vietų lėktuvu „Let 410 Turbolet“, kuriame abu pilotai ne tik asmeniškai pasisveikina su kiekvienu keleiviu, per minutę išberia saugumo instrukciją, bet ir pasiūlo saldainių... Skrydžio metu iš poros kilometrų aukščio matyti vadinamasis Etruskų krantas, didžiulis Livorno uostas, Kaprajos sala ir net Korsikos kraštelis. Lėktuvui leidžiantis dar pasigrožime uolėtomis Elbos salos pakrantėmis ir pušynuose pasislėpusiomis vilomis. Nusileidę pereiname per oro uostą (koks lėktuvas, toks ir oro uostas – palapinę primenantis laukiamasis ir kelių metrų ilgio koridorius, už kurio pasitinka Elba) ir einame tiesiai prie automobilių nuomos punkto.
Po Elbą jau esame keliavę motoroleriu „Honda SH 150”. Tuomet buvo pats turistinio sezono įkarštis, tad sukiotis po nedidukę Viduržemio jūros salą buvo išties patogu – jokių bėdų ieškant vietos kelte ar stovėjimo aikštelėse. Šį kartą mūsų laukia kai kas naujo – elektromobilis.
Pirmieji įspūdžiai
Kai nuomos punkto darbuotojas ranka mosteli elektromobilio link, iš bendrakeleivės lūpų išsprūsta tylus „o ne, tik ne šitas...“. Priešais mus sustoja 2,7 m ilgio, 1,5 m pločio ir 580 kg svorio raudonas bolidas kiek keistu pavadinimu „GreenGo iCar0“ (iCar0 reiškia Interconnected Car Zero Emission). Šis automobilis yra varomas tik elektros ir priskiriamas tai pačiai kategorijai kaip ir „Renault Twizzy“, tačiau turi dvi vietas viena šalia kitos ir tikrus langus. Automobilyje yra 6 kW variklis, maitinamas dviejų ličio baterijų (jos, beje, sudaro apie trečdalį bendro „iCar0“ svorio) ir pasiekiantis net 65 km/val. greitį…
Pirmosioms abejonėms, sukeltoms trapios automobilio išvaizdos ir kai kurių techninių duomenų, praėjus, į bagažinę (taip, tokia yra, ir netgi talpesnė už „Smart“) susidedame kuprines ir sėdame į savo vietas. Automobilis pločiu ir patogumu nepasižymi, tad jau pirmą kartą vienu metu sėsdami į vidų susitrenkėme pečiais. Mums, įpratusiems prie erdvios „Kia Sportage“, šiek tiek keista sėdėti beveik susiglaudus. Tiesa, erdvės virš galvos nemažai – vienas iš nedaugelio šio automobilio pliusų. Apsipratę su nauja padėtimi nekantraujame išbandyti „GreenGo iCar0“ Elbos keliuose.
Mes pasiruošę, bet mažasis bolidas – ne. Pasukus raktą reikia palaukti, kol bus patikrinta sistema ir prietaisų skydelyje užsidegs užrašas Ready, t. y. pasiruošęs. Tiesa paaiškėja šiek tiek vėliau – kartais „iCar0“ pasiruošia per kelias sekundes, o kartais – per kelias minutes. Kelios minutės gali pasirodyti ilgos kaip valandos, jei stovite saulės atokaitoje.
Jei jau prakalbome apie saulę: pajudame Portoferajo uosto link, tačiau įstringame ties vienu šviesoforu. Imu ieškoti oro kondicionieriaus mygtuko. Tačiau automobilio gamintojams pasirodė, kad toks priedas sunaudoja per daug energijos, tad jo paprasčiausiai nėra. Nusprendę, kad galime išgyventi ir be kondicionieriaus, įjungiame paprastą vėjelį. Ventiliatoriaus garsas primena lėktuvo, kuriuo ką tik atskridome, propelerių gausmą. Skirtumas tas, kad mūsiškis oro visiškai nepučia.
Nusprendę, kad nereikia norėti per daug – metų metus žmonės automobiliais važinėjo atsidarę langus, juos bandome atidaryti ir mes. Vairuotojo langas atsidaro, o štai keleivio – kiek pavažiavęs netikėtai smukteli gilyn į dureles ir sustoja... Paskambinęs automobilių nuomos kompanijai, iš kurios gavome ekologišką automobilį, išgirstu raminančius žodžius: „Nesijaudinkite, čia bendra visų „iCar0“ problema, nekreipkit dėmesio...“ Paklausome ir nekreipiam dėmesio.
Ko neturi „iCar0“?
Nuo oro uosto iki viešbučio – apie 20 minučių kelio. Per jas paaiškėja ir kitos detalės apie „iCar0“. Kadangi pagrindinis automobilio tikslas – kuo mažesnis neigiamas poveikis aplinkai ir maža pardavimo kaina, gamintojai atsisakė kai kurių patogumų. Tiesą sakant, beveik visų tradiciniam automobiliui būdingų patogumų: nėra ESP, nėra ABS, vairo stiprintuvo, net oro pagalvių. Oro kondicionierių jau minėjau.
Tiesa, yra galiniai statymo jutikliai – labai reikalingi automobiliui, kurio ilgis beveik kaip dviračio (skaitykite ironišku tonu). Dar čia yra erzinantis integruotas ekranas „Visual Tracker“, kuriame matosi keistai apsukti žemėlapiai, savaime įsijungiantis radijas (kaskart užvedus automobilį tenka jį išjungti) ir kelios kitos nereikalingos funkcijos.
Apsistoję šalia didžiausio salos miesto Portoferarijuje esančiame viešbutyje iš karto klausiame vadybininko, kur po vakarienės galėsime prijungti savo raudonąjį bolidą. Kaip ir buvo galima tikėtis, elektros stotelės čia nėra, tačiau gauname raktą nuo viešbučio naudojamos aikštelės-sandėliuko, kuriame ir galėsime įkrauti elektromobilį. Suderinę šį svarbų klausimą išvažiuojame į miesto centrą.
Portoferarijo įsikūręs ant nediduko uolėto iškyšulio, iš trijų pusių apsuptas skaidraus Viduržemio jūros vandens. Jį XVI amžiaus viduryje įkūrė kunigaikštis Kozimas I de’ Medičis ir pastatė net tris gynybinius fortus: Forte Stella, Forte Falcone ir Forte Inglese. Palei nedidelę žvejų prieplauką besidriekianti namų eilė pastatyta ant buvusių gynybinių sienų ir palieka nepamirštamą įspūdį. Taip pat, kaip ir naktinei žvejybai besiruošiantys parūdijusių ir sukrypusių laivelių šeimininkai. Siauromis senamiesčio gatvelėmis pasiekiame aukščiausią miesto tašką ir vilą, kurioje dienas leido ir savo sugrįžimą planavo į salą ištremtas Napoleonas.
Pasivaikščioję po senamiestį ir pažioplinėję prieplaukoje vakarieniaujame vienoje iš krantinėje esančių užeigų. Spagečiai su jūrų gėrybėmis, ant grotelių kepta žuvis ir baltas vietinis vynas turistinėje zonoje kainuoja nepigiai, tačiau skonis tikrai puikus.
Porto Azzurro
Elba – trečioji pagal dydį Italijos sala ir didžiausia Toskanos archipelago sala, kurios plotas siekia apie du šimtus kvadratinių kilometrų (jos ilgis 29 km, plotis 18 km). Saloje nuolat gyvena 35 tūkstančiai žmonių, daugiausia iš jų apsistoję svarbiausiame salos mieste Portoferarijuje. Į jį atplaukia ir dauguma salą su žemynine Italija jungiančių keltų. Nors Elba ir nedidelė, čia galima pasimėgauti įvairiais peizažais – romantika dvelkiančiais žvejų kaimeliais, kalnuose įsikūrusiomis gyvenvietėmis, žaliais slėniais ir nepaprasto grožio paplūdimiais, įlankomis ir uolėtais krantais. Vakarinę salos dalį jau esame aplankę, tad trumpas rudenines atostogas skiriame rytinei Elbai.
Iš miesto važiuojame į nedidelį miestelį Porto Azzurro, iki kurio – apie 10 kilometrų. Galiausiai esame kelyje, pradedu geriau pažinti automobilį. Nepaisant to, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog automobilis gali nuvirsti stipresniam vėjui papūtus, dėl sunkių ir centre esančių baterijų yra subalansuotas ir stabilus.
Posūkiuose gan tikslus, o vairo stiprintuvo nebuvimas padeda geriau jausti priekinius varančiuosius ratus. Net ir pasiekus greičio limitą (primenu, net 65 km/val.) nesukelia problemų greituose posūkiuose ir tornante (italų kalboje vartojamas žodis posūkiui 180 laipsnių kampu). Keturių diskų stabdžių sistema, atsižvelgiant į visas automobilio savybes, yra gan gera ir patikima, tik ilgų stabdymų metu (leidžiantis serpantinais, kurių Elboje tikrai netrūksta) apima jausmas, kad stabdymo kelias pailgėja, o pedalą reikia įspausti giliau negu paprastai.
Atvažiavę į Porto Azzurro elektromobilį paliekame stovėjimo aikštelėje, kur pagaliau paaiškėja, kad ekologiškas automobilis turi šiokių tokių pliusų – už jo stovėjimą mokamose aikštelėse nereikia mokėti. Be to, šio tipo automobilis Italijoje gali įvažiuoti į riboto eismo zonas. Valio! Tiesa, ir čia elektros stotelės nėra. Na, o miestelis nuo pat pirmų akimirkų tampa mūsų nauja mėgstamiausia Elbos vieta. Siauros senamiesčio gatvelės išpuoselėtos, o prieplauka labai jauki. Joje keli ant pastolių stovintys restoranai tuoj pat patraukia mūsų dėmesį – iš jų sklindantiems maisto kvapams sunku atsispirti.
Atsiprašau, gal turite elektros?
Vieną pusdienį viešnagės Elboje nutariame pasivažinėti salos pakrante Capoliveri zonoje, o pavakarieniauti Rio Marinos miestelyje. Išvažiuojame su pilnu baku, elektromobilis rodo maždaug 120 kilometrų rezervą. Važiuojame serpantinais, kai kur greitis net priartėja prie 70 km/val. ribos, dėl to ima pypsėti prietaisų skydelis. Sulėtinu.
Vietos gyventojai lenkia mus vienas po kito, nepaisant to, kad paprastai jie važinėja ramiai, tačiau užtikrintai (iš už posūkio išnirusio visu greičiu lekiančio autobuso jie neišsigąsta). Ir tik prekybos agentai, užsukantys vos vienai dienai į salą, lekia pašėlusiu greičiu, kartais net braukdami per šalikelių apsaugas ir pažerdami kibirkštis.
Galiausiai mus sustabdo policininkai ir paprašo dokumentų. Dėl vieno esu tikras – greičio viršyti negalėjau, nes tai paprasčiausiai neįmanoma. Patikrinę duomenis pareigūnai prasitaria, kad labai norėjo žvilgtelėti į bolidą iš arčiau... Tampame pramoga aplinkiniams. Vingiuotais pakrantės keliais įveikus apie 40 kilometrų tenka sukti atgal į viešbutį ir įkrauti elektromobilį prieš vakarinę išvyką.
Iki Rio Marinos miestelio – 20 kilometrų, tačiau pusę jų tenka įveikti serpantinais kylant į beveik vieno kilometro aukščio kalną, kitą pusę – leidžiantis jūros link. Taip šiam atstumui sunaudojame bene pusę iš turėtų 80 km rezervo. Tiesa, „iCar0“ gali būti įkrauta bet kur, tereikia prisijungti prie paprasčiausio elektros lizdo. O ir kainuoja tai visai nedaug – pilnas bakas apie vieną eurą... Bėda ta, kad Elboje viešų elektros lizdų elektriniams automobiliams įkrauti nerandame, tenka prašyti pas vietinius.
Situacija gali pasirodyti keista, kai du turistai su laidu rankose pasibeldžia į nepažįstamųjų namus, prašydami kelių kilovatų elektros energijos. Per valandą įsikrauna maždaug 15–20 proc. baterijų, o pilnam bakui reikia 6 valandų. Elektromobilio informaciniame buklete nurodyta, kad važiuojant nuo kalno aktyvuojamas energijos kiekio atkūrimas. Tačiau po 10 minučių leidimosi rezervas kilometrais tikrai nepasipildo.
Į viešbutį grįžtame žybsint visiems signalams, kad elektros energija beveik baigėsi... Baigėsi ir mūsų poros dienų poilsis saloje. Žinome, kad tai – ne paskutinis kartas, tačiau automobilį ateityje rinksimės ne elektrinį.
Patarimai „iCar0“ vairuotojui
Vengti duobių: kieta važiuoklė (kaip buvo pirmosios serijos „Smart“ automobiliuose) ir prasti amortizatoriai priverčia keleivius šokčioti sėdynėse. Važiuodami 40 km/val. per greičio mažinimo kalnelius šokinėjame kaip atrakcionų parke. Laimė, kad automobilio lubos aukštos.
Vengti nutolti nuo elektros lizdo: automobilis su pilnu baku, t. y. visiškai įkrautas, teoriškai turėtų nuvažiuoti 165 kilometrus. Nuomos punkto darbuotojas perspėjo, kad iš tiesų turime maždaug 100 km rezervą. Tačiau realybėje važinėjant kalnuotoje vietovėje jau po 60 nuvažiuotų kilometrų užsidega raudonas signalas, informuojantis, kad turėtumėte pagalvoti apie elektros energiją.
Vengti avarijų: kaip jau minėjau, automobilyje nėra oro pagalvių. Gamintojai, norėdami kuo labiau sumažinti sunaudojamos elektros energijos kiekį, automobilio kėbului naudoja mažiausią plieno kiekį. Be to, „iCar0“ nebūna atliekami avarijų testai („iCar0“ įeina į tą pačią kategoriją, kaip ir keturračiai motociklai), tad galima tik įsivaizduoti, kas nutinka jam susidūrus su didesniu automobiliu.
Nekreipti dėmesio į aplinkinių žvilgsnius: vienas įsimintiniausių dalykų vairuojant „iCar0“ – aplinkinių žvilgsniai. Vieni, lenkdami ir palikdami toli užnugaryje, žvelgia su užuojauta. Kiti kiek įtartinai – štai dar vienas ekstremistas, ekologas, veganas.
Važinėti mieste: „GreenGo iCar0“ elektromobilis buvo sukurtas kaip miestui skirta transporto priemonė. Paprastai nereikia mokėti už jo stovėjimą ir galima įvažiuoti į riboto eismo zonas. Šis automobilis visiškai netinka atostogoms, bet neilgiems atstumams mieste – neblogas variantas, kainuojantis maždaug 10 tūkstančių eurų.
