Albanija pateikė ne tik iššūkių, bet ir malonių staigmenų – nuo ypatingai gražių kalnų ir ežerų, iki draugiškų vietinių gyventojų ir dar draugiškesnių kainų.
Vardą pateisino
Antrasis ekspedicijos „Europos vertikalė: bekelė“ etapas prasidėjo Janinos mieste Graikijoje, o pavažiavus apie 50–60 km jau laukė Albanija, vadinama Europos bekelės rojumi. K. Mieliauskas pasakoja, kad šį etapą įveikė per 6,5 dienos ir su motociklų entuziastu Mindaugu įveikė 830 km. Maršrutas vingiavo per Albanijos Alpes palei Šiaurės Makedonijos pasienį Kosovo link.
Motociklininkas sako, kad Albanija neabejotinai pateisino bekelės rojaus vardą: „Vienareikšmiškai taip, tai bekelės rojus – keliukai ir takai visą laiką vingiavo aukštyn ir žemyn, gausu lietaus išgraužų, dulkių, reikėjo kirsti upelius, netrūko molingų ruožų ir... net vėžlys ant kelio pasitaikė. Be to, buvo ženkliai daugiau statesnių įkalnių ir taip vadinamų laisvų akmenų, kurie apsunkino važiavimą. Mėgstantiems techninius ir enduro važiavimus čia veikti tikrai yra ką.“
Albanijos Alpės yra vienas iš nedaugelio Europos kampelių, kur laukinė gamta vis dar dominuoja, nuo stačių, beveik neįveikiamų uolų, giliai pasislėpusių slėnių iki vešlių bukų ir spygliuočių miškų. Tai pastebėjo ir K. Mieliauskas: „Kalnai Albanijoje pasirodė žymiai atokesni, aukštesni, didingesni nei Graikijoje. Važiavome apie 1,5 km aukštyje ir dar buvo kur kilti, tolumoje matėsi snieguotos viršūnės. Tiesa, Albanijoje buvo daugiau pavasario nei Graikijoje, šilčiau, paskutinėmis dienomis temperatūra siekė apie 25 laipsnius šilumos.“
Nustebino svetingumas
Motociklininkas lygina, kad Graikijos etapo maršrutas driekėsi šalia civilizacijos, o Albanijoje net iki mažo kaimelio teko važiuoti po kelias valandas ar net dar ilgiau. Toks atokumas privertė pajusti gamtos galybę ir savo paties mažumą. Tačiau sutikti žmonės paliko įspūdį. „Albanai mane labai nustebino gerąja prasme. Pirmiausia, į motociklus reagavo kiekvienas žmogus net ir atokiausiame kaime – kėlė ranką, sveikinosi. Be to, didesnė dalis žmonių, su kuriais bendravau, puikiai kalbėjo angliškai.
Antras dalykas – svetingumas ir paslaugumas. Visa Vakarų Europa turėtų mokytis aptarnavimo iš albanų. Restoranuose neįtikėtinai daug nuoširdaus dėmesio klientui, visi nusiteikę padėti. O ir maistas labai skanus, albanai puikiai gamina“, – pagyrų negaili K. Mieliauskas. Jis sako, kad nustebino ne tik puikus aptarnavimas, bet ir žymiai mažesnės kainos nei Lietuvoje, pavyzdžiui, kavos puodelis – 0,5 Eur, mėsos kepsnys dviem žmonėms su daržovių salotomis – 15 Eur.
Galiausiai, motociklininką maloniai nustebino ir tai, kad visi Albanijoje sutikti žmonės puikiai žinojo, kas yra Lietuva, sostinę Vilnių: „Jausmas toks, kad Albanija yra be penkių minučių Europos sąjungoje. Žinoma, gatvėje dar jaučiasi 90-ųjų dvasia, bet tik kaip stilius, o ne saugumo prasme. Visur tikrai jautėmės saugiai. Todėl raginu apsvarstyti Albaniją kaip šių metų atostogų kryptį, nes ši šalis tikrai nuostabi ir turi ką pasiūlyti, o susisiekimas labai patogus, nes yra tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Tiraną.“
Albanijos fiordas
Prieš pasiekiant etapo finišą ir leidžiantis Škoderio miesto link, motociklininkai atsidūrė prie Komanio užtvankos. Nuo jos iki Škoderio galima arba važiuoti keturias valandas asfaltuotais keliais, arba plaukti keltu.
„Mes pasirinkome antrą variantą – keltu plaukėme apie 2,5 val. Ežeras yra dirbtinis, jis susiformavo užtvenkus Drino upę, statant Komanio hidroelektrinę. Ežeras yra labai ilgas, apie 34 km, ir labai siauras, o iš abiejų pusių kyla stačios, net 300–400 metrų aukščio uolos. Kadangi ežeras užpildė gilų, siaurą upės kanjoną, vaizdas primena Norvegijos fiordus, tačiau su pietietiška, Balkanų dvasia ir vešlia augmenija“, – pasakoja K. Mieliauskas.
Komanio hidroelektrinė iki šiol išlieka vienu svarbiausių šalies energetikos objektų, gaminančiu didžiąją dalį Albanijai reikalingos elektros energijos. O kelionė keltu per ežerą yra daugiau nei turistinė pramoga – tai pagrindinis kelias, jungiantis atokius šiaurės kaimus su civilizuotu pasauliu. Būtent todėl kelte turistai gali sutikti vietinių gyventojų, gabenančių viską nuo maisto atsargų iki gyvulių.
Ne vietoje pasitaikęs akmuo
Nepaisant gražios gamtos ir draugiškų vietinių, motociklininkai susidūrė ir su bekelės išbandymais. „Akmenuotoje įkalnėje Mindaugas ne visai sėkmingai prasilenkė su akmeniu ir griuvo. Dėl to buvo šiek tiek apgadintas CFMOTO 450 MT motociklas ir kažkiek sužalota koja, bet važiuoti toliau galėjome.
Žinoma, tokiais atvejais visada kyla mintis „o kas būtų, jeigu būtų“. Bet tokie scenarijai jau yra apgalvoti prieš kelionę, nes važiuojant bekele tiek traumos, tiek gedimai nutikti gali, nuo to niekas neapsaugotas“, – sako K. Mieliauskas. Be to, tokiose situacijose gelbsti speciali apranga, kuri yra ne tik patogi, bet ir apsaugo nuo sužeidimų ar juos sušvelnina – be tinkamos aprangos ir panašus griuvimas akmenyne galėtų pasibaigti žymiai liūdniau.
Jis pabrėžia, kad kelionė yra ilga, reikia nuvažiuoti iki Nordkapo dar apie 5000 km, o CFMOTO 450MT motociklai gauna tikrai daug krūvio, kūrį atlaiko puikiai. „Mėgstu palaikyti ritmą, nes ilgainiui taip geriau važiuojasi. Tačiau tai nereiškia, kad būtinas didelis greitis. Čia reikalinga nuolatinė koncentracija, dėmesys ir ištvermė, dažniausiai važiuojama atsistojus. Neabejoju, kad Mindaugas patobulėjo ir ūgtelėjo, kaip ir aš pats, nes neįmanoma nuvažiuoti 800 km ir bent šiek tiek nepatobulėti“, – džiaugiasi K. Mieliauskas ir kviečia žiūrėti nuotraukas ir video iš Albanijos.
Albanijos maršrutas baigėsi įvažiavus į Juodkalnijos sostinę Podgoricą. Tad jau visai netrukus laukia trečiasis ekspedicijos „Europos vertikalė: bekelė“ etapas per Juodkalniją ir Bosniją.
