Sekite 15min Google
Kuo daugiau laiko praleidžiame prie vairo, tuo daugiau veiksmų atliekame automatiškai, o kartu gali atsirasti ir pernelyg didelis pasitikėjimas savo gebėjimais. Psichologė, psichoterapeutė Lina Bagdonavičienė pastebi, kad daugelis žmonių linkę manyti vairuojantys bent šiek tiek geriau nei vidutinis vairuotojas, ir kartais pervertina savo jėgas, kas gali sukelti riziką. Keičiasi eismo taisyklės, automobiliai ir jų technologijos, keliuose atsiranda naujų eismo dalyvių, todėl vien pasikliauti prie vairo sukaupta patirtimi nepakanka.
Profesionaliems vairuotojams reikalavimai dar didesni. Kelyje jie praleidžia didelę dienos dalį, intensyvus eismas, skirtingos oro ir kelio sąlygos, kartais nenuspėjamas kitų eismo dalyvių elgesys yra jų kasdienybė. Todėl net ir ilgametė patirtis nereiškia, kad mokytis jau nebėra ko.
Didžiausią Europoje nuosavą transporto parką valdanti logistikos bendrovė „Girteka“ saugų vairavimą laiko nuolat tobulintinu profesiniu įgūdžiu. Įmonėje dirba labai skirtingą patirtį turintys vilkikų vairuotojai – nuo tik pradedančių profesinį kelią iki keliuose praleidusių didžiąją dalį savo darbinio gyvenimo.
„Girtekos“ vairuotojų mokymo komandos vadovas Singaras Čepaitis pasakoja, kad visiems jiems svarbus nuolatinis įgūdžių tobulinimas: „Periodiškai rengiame saugaus vairavimo mokymus, analizuojame eismo įvykius, daug dėmesio skiriame ekonominiam vairavimui.“. Anot eksperto, kaip tik ekonominis vairavimas pirmiausia yra saugus vairavimas, nes pirmiausia reikalauja įžvalgumo – gebėjimo iš anksto vertinti situaciją, numatyti galimus kitų eismo dalyvių veiksmus, tinkamai pasirinkti greitį, tolygiai stabdyti. Kartu atsiranda ir kita nauda – mažesnės degalų sąnaudos ir mažesnis poveikis aplinkai.
„Girtekoje“ vairuotojai mokosi ne tik iš klaidų, bet ir iš rizikingų situacijų
Svarbi „Girtekos“ vairuotojų mokymų dalis – jau įvykusių situacijų analizė. Tačiau, pasak S. Čepaičio, jos tikslas nėra vien nustatyti kaltąjį. Po eismo įvykio su vairuotojais analizuojama, kodėl jis nutiko ir ką buvo galima padaryti kitaip. Net jeigu Kelių eismo taisykles pažeidė kitas eismo dalyvis, keliamas klausimas, ar pavojingą situaciją buvo galima pastebėti anksčiau ir savo veiksmais jos išvengti.
„Svarbu po kiekvieno įvykio, o dar geriau – jam net neįvykus, mokytis ir pasimokyti. Atsakyti sau pačiam: ką galėjau padaryti kitaip, kad kitoje situacijoje visi būtume saugesni“, – sako S. Čepaitis.
Profesionaliam vairuotojui toks gebėjimas ypač svarbus. Vairuojant skirtingose šalyse, miestuose ar eismo sąlygose nepakanka žinoti taisykles – reikia stebėti aplinką ir prisitaikyti prie jos. Jei vairuotojas iš anksto žino, kad tam tikroje vietoje eismas intensyvesnis ar kitų vairuotojų elgesys sunkiau nuspėjamas, šią informaciją jis gali panaudoti priimdamas saugesnius sprendimus.
Psichologė, psichoterapeutė L. Bagdonavičienė pabrėžia, kad kiekvienam vairuotojui svarbi savirefleksija – gebėjimas vertinti ne tik kitų eismo dalyvių, bet ir savo paties elgesį. Pripažinti, kad konkrečioje situacijoje mūsų sprendimas galėjo būti kitoks ar įgūdžių nepakako, nėra silpnumo ženklas. Priešingai – būtent toks gebėjimas leidžia mokytis iš patirties ir kitą kartą pasirinkti saugesnį veiksmą.
Prie vairo atsinešame ir emocijas
Mokėjimas vairuoti nėra vien gebėjimas valdyti automobilį ir laikytis taisyklių. Saugumui ne mažiau svarbi žmogaus būsena. „Įlipę į automobilį mes nepaliekame kažkur savo emocijų“, – atkreipia dėmesį L. Bagdonavičienė.
Pyktis, stresas, nerimas ar skubėjimas gali pakeisti tai, kaip vertiname aplinką ir reaguojame į kitų žmonių veiksmus. Pasak psichologės, stipriai išreikštos emocijos susiaurina dėmesį. Užuot stebėjęs visą eismo situaciją, žmogus gali likti mintimis prie jį ką tik supykdžiusio vairuotojo ar konflikto.
Tai ypač pavojinga, kai emocinė reakcija iš karto virsta veiksmu – noru kitą vairuotoją vytis, „pamokyti“ ar atsakyti agresyviu manevru. L. Bagdonavičienės teigimu, svarbu ne tik atpažinti savo emocijas, bet ir prisiimti atsakomybę už tai, kaip į jas reaguojame. „Emocijos yra mūsų pačių atsakomybė“, – pabrėžia ji.
Saugaus vairavimo kultūra, psichologės vertinimu, turėtų būti grindžiama ne vien baudos ar kontrolės baime. Svarbu, kad savo ir kitų žmonių saugumas kelyje taptų paties vairuotojo vertybe.
Egzaminas – ne galutinis taškas
„Regitros“ Paslaugų valdymo ir vystymo departamento direktorius Tautvydas Paliulis vairavimo egzaminą lygina su brandos egzaminu: išlaikęs egzaminą asmuo priima sprendimą dėl tolesnio tobulėjimo, mokymosi. Lygiai taip ir su vairavimu, išlaikę egzaminą, patys sprendžiame, kiek ir kaip intensyviai norime tobulinti savo vairavimo įgūdžius.
Tai ypač aktualu todėl, kad keičiasi ir pati eismo aplinka. Prieš dešimtmetį keliuose buvo gerokai mažiau dviratininkų ir mikromobilumo priemonių, per tą laiką pasikeitė transporto priemonių technologijos, Kelių eismo taisyklės ir eismo organizavimas.
„Mes patys priimame sprendimą, kiek norime toliau tobulėti eisme ir mokytis“, – pažymi T. Paliulis.
Vairavimo mokytojas ir treneris Artūras Pakėnas siūlo į tai pažvelgti dar paprasčiau – prisiminti save tą dieną, kai pirmą kartą gavome vairuotojo pažymėjimą, ir palyginti su tuo vairuotoju, kokiu esame šiandien.
Skirtumas dažniausiai bus akivaizdus. Todėl A. Pakėno nuomone, vairavimo mokymą prasminga suvokti etapais: pirmiausia žmogui suteikiamas pagrindas, leidžiantis saugiai pradėti savarankiškai vairuoti, o toliau kompetencijos turėtų būti gilinamos kartu su patirtimi. Tai, anot jo, „ilgalaikė programa visam gyvenimui“.
Patyrusio vairavimo mokytojo teigimu, kvalifikacijos atnaujinimas savaime suprantamas daugelyje profesijų, tačiau prie vairo dažnai vadovaujamės kita logika – kartą gavę pažymėjimą, manome jau išmokę visam laikui. Nors žmogus, teises gavęs prieš kelis dešimtmečius, šiandien vairuoja visiškai kitokią transporto priemonę ir dalyvauja gerokai pasikeitusiame eisme.
Kartais reikia pažvelgti iš kito vairuotojo vietos
Dar viena saugesnio eismo sąlyga – gebėjimas suprasti, ką kelyje mato ir ko negali matyti kitas žmogus. Tai ypač svarbu šalia sunkiasvorio transporto.
„Girtekos“ vairuotojų mokymo komandos vadovas S. Čepaitis pats ne vienus metus dirbo vairuotoju ir išvažinėjo Europos kelius. Jis primena, kad vilkiko vairuotojas sėdi gerokai aukščiau nei lengvojo automobilio vairuotojas ir puikiai mato kelią į priekį, tačiau tai nereiškia, kad jis vienodai gerai mato viską aplink transporto priemonę.
Sunkiasvorio transporto priemonės ilgis gali siekti apie 16,5 metro, o aukštis – 4 metrus. Ypač sudėtinga stebėti tai, kas vyksta arti vilkiko ir jo dešinėje pusėje. Nors tam padeda keli veidrodėliai, tačiau ir jų galimybės turi ribas. „Veidrodėliai šeši, o vairuotojo akys – dvi“, – sako S. Čepaitis.
Vairuotojas negali vienu metu žiūrėti į visus veidrodžius, todėl akimirkomis dalis aplinkos lieka jo tiesioginio dėmesio užribyje. Matomumą dar gali apsunkinti lietus, tamsa, šlapia kelio danga ar su aplinka susiliejančios kitos transporto priemonės.
Todėl S. Čepaitis lengvųjų automobilių vairuotojams pataria neužsibūti vietose šalia vilkiko, kuriose jų transporto priemonę pastebėti sunkiau. Jei lenkti neatrodo saugu, verčiau atsilikti ir prarasti kelias minutes, nei rizikuoti.
Teoriją bus galima patikrinti praktiškai
Suprasti tokius dalykus vien teoriškai ne visada paprasta. Nuo 2016 metų saugaus eismo edukacijas organizuojanti „Girteka“ stengiasi sudaryti galimybę į eismą pažvelgti iš sunkiasvorės transporto priemonės vairuotojo perspektyvos.
Rugsėjo 18–20 dienomis „Litexpo“ vyksiančios parodos „Auto Expo Vilnius“ lankytojai galės patys atsisėsti į vilkiko kabiną ir savo akimis įvertinti, ką vairuotojas mato gerai, o kurias zonas aplink transporto priemonę stebėti sudėtingiau.
Tokia patirtis svarbi ne vien pradedantiesiems vairuotojams. Net ir daugelį metų vairuojant lengvąjį automobilį sunku tiksliai įsivaizduoti, kaip ta pati eismo situacija atrodo iš aukštai įrengtos vilkiko kabinos ar kiek erdvės reikia keliolikos metrų ilgio transporto priemonei manevruoti. Ir tai tik vienas pavyzdys, kiek naujų dalykų apie vairavimą galima atrasti net turint ilgametę patirtį.
Būtent tokią saugaus vairavimo kultūrą „Girteka“ siekia stiprinti ir tarp savo profesionalių vairuotojų, ir platesnėje visuomenėje: saugumas kelyje prasideda ne nuo to, kiek metų turime vairuotojo pažymėjimą, o nuo noro ir gebėjimo toliau mokytis.