Mestioje praleidome dvi naktis, kadangi norėjome ilgiau pabūti kalnuose, pavažinėti, kiek įmanoma aplinkui. Kur apsigyventi radome labai lengvai, miestelyje nemažai viešbučių, hostelių ir svečių namų, nors jis pats tikrai nedidukas, bet, matyt, sulaukia nemažai turistų. Čia beveik kartu su mumis atvyko ir keli turistai, plaukę keltu. Vis tik reikia pastebėti, kad atmosfera čia visai kitokia, netgi priešinga nei patyrėme Batumyje ir Kobuleti. Miestelis pilnas didžiulių kontrastų: šalia senų, sutrūnijusių trobelių stovi moderniausios ir įmantriausios statybos policijos bei savivaldybės pastatai (policija apskritai labai gerbiama Gruzijoje, kiek pastebėjome, ir jos labai visur daug); tiesiai ant šaligatvių ir į upę metamos krūvos šiukšlių, statybų darbai, didžiuliai purvynai ir pasakiškai graži gamta aplinkui. Vietinių žmonių veidai visai nedraugiški, pilni įtarumo ir nepasitikėjimo.
 |
| Keliautojų nuotr./„Gruzija 2012“. Mestija |
Pirmąjį vakarą nieko per daug nenuveikėm – šiek tiek pasivaikščiojom po balas, trumpai apsižvalgėm ir grįžom vakaroti į savo dešimtvietį kambarį. Kitą dieną informacijos centre užsisakėme vietinę mašiną, kad mus nuvežtų šiek tiek tolyn į kalnus link ledyno. Važiavome nepalyginamai blogesniu keliu nei buvo iki Mestios – vien žvyras, duobės, milžiniški akmenys ir tiesiai per kelią tekantys upeliai. Buvome nuvežti iki tiltelio per upę ir paleisti. Palikę vairuotoją laukti patraukėme į kalnus, kopėme link ledyno, tačiau jo taip ir nepasiekėme – trūko ir laiko, ir fizinio pasirengimo įkopti į tokias aukštumas. Pasivakščioję pusantros valandėlės, paaikčioję nuo supančių vaizdų, prisikvėpavę gryniausio oro grįžome atgal į savo miestelį. Kiek vėliau išvažiavome savo sedanu dar šiek pasidaryti aplinkui, kur geresnis kelias. Pirmyn ir atgal iš viso suvažinėjome tik kokius 10 km, tačiau per tą laiką sedanas nusprendė priminti savo senus kaprizus ir sugalvojo naujų.
Pirmiausia vėl užmigo starteris, bet, laimei, stumtelėjom į pakalnę ir užsikūrėm. Besileidžiant žemyn link Mestios pajutom, kad kažkas svyla, o netrukus pradėjo rūkti juodi dūmai iš priekinio kairio rato. Pasirodo, užkaito stabdžių kaladėlės – gal per staigiai pastabdėm nuokalnėje, gal svorio teko daugiau, tiksliai ir nežinome, kas ten atsitiko. Palaukėme, kol šiek atvėso ratai, ir labai atsargiai parjudėjome iki namų. Čia šiek pramankštinome kaladėles, nieko daugiau nei apžiūrėti, nei patvarkyti nepavyko, nes nesugebėjome atsukti varžtų – autoservise keičiant padangas stipriai pasistengta buvo. Į pagalbą buvo sugužėjęs būrelis vietinių gyventojų ir hostelio svečių, tačiau varžtai nepasidavė. Ką gi, tiesiog stengsimės tolesniame kelyje vengti didelių ir staigių apkrovų stabdžiams.
Trečiadienį atsisveikinome su Mestia ir tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome, pajudėjome atgal. Kitas mūsų tikslas – sostinė Tbilisis, tačiau kelio ten tiesiai iš Mestios (pravažiuojamo ir tinkamo mūsų mašinoms) nėra, reikia grįžti iki miestelio Zugdidi ir nuo jo jau greitkeliu patrauksime link sostinės.
