Taigi, ką veikėme šeštadienio vakarą Gruzijoje išsilaipinę iš kelto? Atsižvelgdami į tai, kad jau buvo vėloka, ir į gruzinų rekomendacijas nusprendėme bandyti ieškoti nakvynės Batumyje. Tai išties didelis ir gražus kurortas, tačiau, pasirodo, visiškai nepasiruošęs priimti plūstančius turistus. Paaiškėjo, kad laisvų vietų apsigyventi yra tik brangiausiuose viešbučiuose...
Bandemė išsisukti iš padeties, surasti ką nors pigesnio. Mums padėjo informacinio centro darbuotojai, kurie mielai sutiko paskambinti į keletą vietų, tačiau atsakymas visur buvo tas pats. Matėme ir keletą taip pat besiblaškančių bendrakeleivių iš kelto. Reikėjo skubiai rasti išeitį – vis tik artėjo tamsus vakaras, kai labai nerekomenduojama važinėti kalnų keliais. Gruzinai mus patikino, kad tamsoj nugarmėtume į tarpeklį ir Mestios, į kurią planavome važiuoti iš Batumio, tikrai nepasiektume.
 |
| Keliautojų nuotr./Gruzija 2012. Sveiki atvykę į Gruziją! |
Pasižiūrėjome žemėlapyje, kur galima nuvažiuoti nepernelyg toli, ir užmatėme miestelį pavadinimu Kobuletis. Informacinio centro darbuotojas patikino, kad ten nakvynę gausime šimtu procentu, kadangi miestelyje kambarius nuomoja vietiniai gyventojai (kaip pas mus pajūry). Ilgai negalvoję ten ir išskubėjome.
Važiavome saulei leidžiantis, pajūriu, vingiuotu keliu apie 30 km. Vairavimas net pačiais pavojingiausiais ir vingiuočiausiais keliais nenupasakojamas – visi nuolat singalizuoja, norėdami perspėti vieni kitus, kad tuoj lenks ar netikėtai išlįs iš už posūkio. Jeigu tarp lekiančių mašinų yra nors milimetro tarpas – puiku, jei iš priekio atvažiuoja kita mašina – nieko tokio, vis vien galima lenkti, užtenka papypsenti ir iki dugno nuspausti greičio pedalą.
Stebėjome pačius pavojingiausius manevrus, pakraupę stengėmės niekam nepasimaišyti po ratais. Tik pasiekus Kobuleti visai neatrodė, kad lengvai rasime nakvynę – aplink tebuvo tušti pastatai, krūmynai ir pan. Užsukome į degalinę pasiteirauti vietinių, gal gali ką pasiūlyti. Ir, pasirodo, labai teisingai padarėme – iškart pasiūlė rinktis, ar norime nakvynės už 10 larių, 10 dolerių ar 20 dolerių. Pasirinkome vidurinį variantą ir nuvažiavome paskui mus lydinčią mašiną, visai nenutuokdami, ką čia gausime, kas mus priims ir kokiomis sąlygomis.
Beje, nuo degalinės sekėsi pajudėti labai sunkiai – visiškai sustreikavo sedano sankaba, bėgiai junginėjosi tik per jėgą, buvome nejuokais išsigandę, bet šiaip netaip nuvykome iki mus priimsiančių žmonių namo. Gavome vieną keturvietį ir vieną dvivietį kambarius. Namas buvo milžiniškas – jame buvo apgyvendintas dar didžiulis būrys atostogaujančių vaikų (gal kažkas panašaus į stovyklą). Tiesą pasakius, tie vaikai buvo gana nemažas minusėlis mūsų apsistojimo šiuose namuose – nesvarbu, rytas ar vakaras, diena ar naktis, jie brazdindavo kažin kokias mažytes balalaikas, iš kurių sklido daugiau triukšmas nei muzika.
Išėjus iš kiemo atsiduri tiesiai ant jūros kranto – pasaka! Nespėjus net įsikurti buvome pakviesti ragauti naminio vyno. Netyčia leptelėjome, kad norėjome prieš tai eiti į parduotuvę ir nusipirkti ko nors užkąsti, nes buvome nevalgę nuo 13 val., kai gavome pietus kelte. Ir tada….. niekas niekur mums neleido eiti, nespėjus mirktelėti stalas buvo nukrautas įvairiausiais valgiais, vynas, atrodė, niekada nesibaigs, iš už stebuklingų durelių atsirasdavo vis naujas ir naujas butelis.
 |
| Keliautojų nuotr./Gruzija 2012. Sveiki atvykę į Gruziją! |
Ragavome bulves, makaronus ir dieviškai skanų batoną su firminiu gruzinišku padažu, troškinį. Vienu žodžiu, savo kailiu patyrėme, iš kur tos kalbos apie nukrautus gruzinų stalus svečiams, begalinį vaišingumą ir meilę atvykėliams. Iš tiesų, daugybę kartų patys namiškiai sakė, kad gruzinai labai myli ir gerbia svečius, jiems tai didžiulė dovana. Kai galiausiai namuose baigėsi vynas (tiesiogine prasme), vienas iš namiškių, visų vadinamas Topuzu (dėl didelio savo pilvo), pasiūlė pavedžioti po naktinį miestą. Pasivaikščiojome viena iš pagrindinių gatvių, mūsų “gidas” aktyviai pasakojo apie tai, kur einame, ką matome. Kadangi po dienos buvome ganėtinai pavargę,neilgai trukus pasukome namo ilsėtis.
Grįžtant prie vis labiau gendančios sedano sankabos – nebenorėjome daugiau rizikuoti ir tokios būklės važiuoti į kalnus, todėl planavome Kobuleti praleisti dvi naktis ir kur nors kaip nors pasiremontuoti. Žmogus, atlydėjęs mus nuo degalinės (Leo), pasisiūlė padėti, davė savo telefono numerį ir sakė paskambinti ryt iš ryto – bandysiąs padėti.
Atsikėlę kitą dieną gavome skaniausius pusryčius: žviežučių bandelių, kriaušių uogienės, arbatos, naminio sūrio. Bandėme skambintis Leo – nepavyko. Bandėme darsyk – vėlgi nieko, bet staiga pasirodė jis pats iš už kampo. Jau buvom spėję sunerimti. Nuo tos akimirkos prasidėjo didžiulė mašinos taisymo odisėja.
Išstūmus sedaną iš kiemo, abu mūsų vairuotojai išvažiavo su Leo ieškoti autoserviso, kuris sutiktų apsiimti pataisyti subyrėjusią sankabą. Pirmiausia Leo parekomendavo važiuoti pas, neva, geriausią miesto meistrą. Šis pravažiavęs porą ratų nusprendė, kad viskas yra gerai, sankaba veikia puikiai, nieko jis netaisysiąs. Dar bandėme ginčytis, kad vakar vienu metu bėgių nebuvo įmanoma apskritai perjungti, kad negalime tokios būklės mašina važiuoti į kalnus, tačiau veltui. Nesėkmingi buvo apsilankymai ir kituose dviejuose servisuose – vienas pernelyg užsiėmęs, kitas tiesiog nenorėjo taisyti tokio automobilio.
Ketvirtajame servise pagaliau pavargęs mersedesas buvo priimtas – radome meistrą betaisantį žiguliuką. Baigęs ėmėsi mūsiškės. Kadangi turėjo užtrukti, kol meistras diagnozuos, kas per liga užpuolė mersedesą, nuėjome į svečius pas Leo. Buvome supažindinti su jo žmona ir sūnumi ir vėlgi nustebinti vaišėmis nukrautu stalu (nors ir užsukome netikėtai). Be įvairiausių vaisių ir pyragėlių gavome paragauti ir vietinio gėrimo - čiačios. Tai vynuoginė naminukė 60 laipsnių stiprumo. Anot vietinių, po trijų stikliukų šio gėrimų daugelis griūna ant šono.
 |
| Keliautojų nuotr./Gruzija 2012. Sveiki atvykę į Gruziją! |
Leo papasakojo, kad per mėnesį jis teuždirba 200 dolerių, o šiandien jis praleidžia darbą, kad galėtų mums pagelbėti, nors turi išlaikyti savo šeimą ir ligotą mamą. Jo mama neseniai patekusi į avariją, prardusi darbą ir dabar gulinti ant patalo su daugybe kaulų lužių. Besiklausydami suvokėme, kokią didžiulę paslaugą Leo mums daro tiesiog iš geros širdies – buvom apakę, kokių gerų žmonių būna. Po kiek laiko sulaukėme skambučio iš autoserviso, nuvykę sužinojome, kad reikės pakeisti sankabos išmynimo guolį, sankabos diską ir vieną iš kardano dalių. Labai nenustebome išgirdę, kad Kobuleti miestelyje nieko iš šių dalių nerasime, reikia važiuoti į Batumi (miestą, kuriame išsilaipinome iš kelto). Sėdę į Leo mašiną išrūkome.
Kadangi šįkart vairavo vietinis gruzinas (Leo), o ne išsigandę turistai (mes), vingiuoti link Batumio buvo dar įspūdingiau – beprotiški lenkimai, signalas beveik nuolat nuspaustas, vienas ant kito rėkiantys vairuotojai, negaliojantys šalutinio kelio ženklai. Tačiau reikia pastebėti, kad bebrotiškas eismas tik tarp vairuotojų – pėstieji kur kas kuklesni, neina per perėją net jei sustoji jų praleisti, laukia, kol sumažės mašinų srautai. Batumyje buvo apvažiuota apie 30 (nei kiek neperdedant) autoservisų ir mašinų dalių parduotuvių, kol gavome sankabos guolį ir diską.
Dar pusę tiek apvažiavome ieškodami detalės kardanui. Vienoje parduotuvėje mums net pasakė, kad tai yra absoliučiai beviltiška – vienintelis būdas yra pasigauti lygiai tokią pačią mašiną, apversti ją ir reikiamą dalį pasigrobti. Praklaidžioję visą dieną po tokių pasisakymų buvome beveik nevilty. Laimei Leo sutiko savo seną pažįstamą, kuris turėjo reikiamą detalę iš kito mersedeso, tačiau reikėjo ją perdaryti, kad tiktų mūsiškiam. Neįtikėtina, tačiau šią užduotį pavyko įgyvendinti greitai ir sėkmingai. Reikia paminėti, kad po visas dalių parduotuves bei servisus lakstė pats Leo, mat tikėjosi gauti nuolaidą. Taigi mes tiesiog sėdėdavome mašinoje ir laukdavome, o Leo lakstydavo nešinas visomis iš mūsų mašinos ištrauktomis dalimis. Susirinkę visas dalis, važiavome į Leo parekomenduotą geriausią tradicinio gruziniško maisto restoraną Batumyje. Valgėme tradicinį kačiapurį bei khinkalius – tai didžiuliai, pavadinkime, koldūnai su firminiu įdaru, turintys savo valgymo procesą. Mums buvo paaiškinta, kad kiekvienas vyras privalo suvalgyti po septynis khinkalius, tačiau tiek įveikti nesugebėjome, nors ir buvo be proto viskas skanu.
 |
| Keliautojų nuotr./Gruzija 2012. Sveiki atvykę į Gruziją! |
Likusius skanumynus parvežėme Kobuleti likusiems draugams, kurie visą dieną praleido besikaitindami saulutėje prie jūros ir kitaip turistaudami. Grįžę į Kobuleti nuvežėme detales meistrui, o kol jis darbavosi, sugalvojome būdą, kaip atsidėkoti Leo ir jo šeimai už šią dieną, už jo neišmatuojamą paslaugumą. Žinodami sunkią Leo mamos būklę ir kaip gerbiamos Gruzijoje motinos, nusprendėme ją aplankyti ir įteikti iš Lietuvos atsivežtą tautinį kaklo papuošalą su didžiuliu gintaru. Visi liko šiuo gestu labai patenkinti, maloniai pabendravome. Be viso šito, žinoma, per visą kelionę finansavome Leo degalus, taip pat jam nupirkome tepalų, vaišinome pietumis Batumyje. Nepaisant to, jautėmės be galo daug gavę iš šio žmogaus ir sunkiai begalintys atsidėkoti (apie pinigų davimą tokioj situacijoj negalėjo būti net kalbos, tokio atlygio Leo neketino priimti).
Leo netgi teigė, kad jeigu būtų gavęs atlyginimą, būtų degalus ir pietus pirkęs pats. Galiausiai nuvykome atsiimti pataisyto savo mašiniuko ir išvažiavome išbandyti, kaip viskas veikia. Pasirodė, kad ne iki galo buvo pritvirtintas kardanas, bet tai jau tebuvo greitai pataisoma smulkmena. Už darbą sumokėjome 120 larių (apie 200 litų), o iš viso šis sedano prikėlimas iš numirusiųjų atsiėjo apie 750 lt (su pietumis, degalais ir pan.) Neįmanoma nupasakoti, koks palengvėjimas apėmė, kai viskas pagaliau buvo baigta, kai sumokėjome, ko gero, daug mažiau, nei būtų tėkę pakloti remontuojant Vilniuje. Be to, turėjom galimybę susipažinti su be galo geru žmogumi, pajusti tikrąjį gruziniškajį gerumą ir nesavanaudiškumą.
Vakare namie valgėme tradicinius gruziniškus šašlykus – mtsvadi, ragavome naminį vyną, pasikvietėme ir Leo su žmona pavakaroti. Visą vakarą tvyrojo be galo šiltos emocijos, dėkingumas, draugiškumas ir šypsenos veiduose. Kitą rytą vėl skanavome gardžių pusryčių (beje, nereikia manyti, kad visą laiką vaišinomės už dyką – viešnagės pabaigoje mus priėmusiai šeimai už maistą sumokėjome papildomai 50 larių), o po jų maloniai padėkoję namiškiams, padalinę lietuviškų lauktuvių atsisveikinome iš išjudėjome link Mestijos.
