Apie kelionės į Gruziją pradžią skaitykite čia.
Mūsų draugai „Gimme sandviches“ pasirūpino pusryčiais, pasistiprinom sumuštiniais, kava ir išriedėjom į trasą. Iki Baltarusijos pasienio nuvažiavom sklandžiai, tačiau vėliau patyrėm savo kailiu, ką reiškia kirsti Baltarusijos (o vėliau ir Ukrainos) sieną.
Kadangi iškeliavom ankstų rytą, pasisekė išvengti eilės prie sienos, tačiau netrūko popierizmo, nesusipratimų, nesusišnekėjimų. Gavome krūvelę popieriukų, kurie daugiausia buvo su baltarusiškomis instrukcijomis, kaip juos užpildyti. Kilo mažytis sąmyšis, nes reikėjo ir palaikyti greitą judėjimo tempą, kad neužlaikytume kitų keliautojų, ir neprivelti klaidų, kurios gali labai brangiai kainuoti.
Laimei, sutikom labiau patyrusių tautiečių, o ir pareigūnai buvo gana paslaugūs. Tačiau pasieniečiams nepatiko mūsų atsarginės padangos ant stogo bagažinių bei tai, kad viena iš mašinų registruota kito asmens vardu.
Reikia leidimo – kitaip niekur nevažiuosim. Be to, teko iš naujo visiems nusipirkti sveikatos draudimus, nors juos turėjome, tačiau polisų kopijos buvo atiduotos ambasadoje, kai užsisakėm vizas.
Visas kitas problemas, deja, sprendėme kupiūromis, draugiškiausiai pareigūnei padovanojom ir „Estrellos“ traškučių. Patyrėm tikrai nemenko stresiuko.
 |
| Keliautojų nuotr./Kelionė į Gruziją, pirma dalis: Lietuva – Ukraina |
Įvažiavus į šalį maloniai nudžiugino degalų kainos – litras dyzelino ten kainavo maždaug 2,4 Lt. Minską pravažiavome su vienu nedideliu nuklydimu, kadangi žemėlapyje nebuvo sužymėti visi keliai, bet greit susigaudėm. Paskui labai suprastėjo keliai, vyko didžiuliai remontai, daug kilomentrų važiavome dviejų juostų keliu.
Tiesa, tapome ir nemalonaus įvykio liudininkais – mums bestovint degalinėje kelyje gana smarkiai susidūrė dvi mašinos, viena iš kurių po susidūrimo nučiuožė kokius 100 m. Atrodo, kad žmonės nenukentėjo, o mums patiems tai buvo akstinas dar atsargiau vairuoti nepažįstamais keliais.
Visą kelią per Baltarusiją bandėm spėlioti, kaip seksis įveikti pasienį su Ukraina, nežinojome, ko reikia tikėtis, juolab, kad važiavome tiesiai į Europos futbolo čempionato finalo įkarštį. Atvažiavę pamatėmė, kad nuogąstavimai nebuvo tokie jau nepagrįsti – mūsų laukė kilometro eilė prie sienos, kurioje būtume stovėje kokias 5 valandas.
Taip, tiesa – būtume stovėje. Tik atsistojus į eilės galą priėjo vaikinas ir pasiūlė sandėrį – už 70 dolerių abiems mašinoms įleisti mus į eilės priekį. Pasirodo, tai plačiai paplitęs vietinių versliukas. Visai nenusitekę karštyje prastovėti šitiek laiko, pasiūlymu pasinaudojom ir atsidūrėm tikrai labai arti pasienio posto.
Tiesa, sulaukėm nemažai pasipiktinusių kitų keliautojų žvilgsnių, o vienas piktas vyrukas net panoro pasiaiškinti, kame čia reikalas ir kaip mes čia drįsom taip atvažiuoti. Tačiau draugiškai pašnekėjus ir paaiškinus situaciją viskas pasisuko taip, kad galiausiai įsigijom pirmuosius draugus kelionėje. Pasirodo, tai buvo pora – Slavikas ir Liuda iš Moldovos – keliaujantys iš festivalio. Mūsų nuostabai, tai buvo festivalis, kuriame absoliučiai draudžiamas alkoholis, o kad būtų paisoma šito draudimo, rūpinasi karininkai, stebintys žmones kiekviename žingsnyje. Tokie tat festivaliai Baltarusijoje.
Grįžtant prie eilės: atsidūrę arti priekio vis vien prastovėjome maždaug valandą, nemenkai pasvilome saulėje, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad viskas einasi sklandžiai ir greitai. Tačiau pravažiavę pirmą šlagbaumą, patekome į didžiulę sumaištį, kur automobliai buvo siuntinėjami iš vieno kanalo į kitą kelis kartus, pareigūnai buvo pikti ir nervingi, niekas nežinojo kur, kada ir ką reikia užpildyti, kur nueiti ir pan.
 |
| Keliautojų nuotr./Kelionė į Gruziją, pirma dalis: Lietuva – Ukraina |
Pasieniečiai tarpusavyje nesusišnekėjo ir nuolat dalino vienas kitam prieštaraujnčius nurodymus. Galiausiai buvom smarkiai aprėkti (kaip ir daugelis kitų žmonių). Pavyko maloniai pašnekėti su vienu jaunu pareigūnu, kuriam dar nebuvo galutinai pakrikę nervai nuo to chaoso, todėl šiek tiek pajudėjo reikalai. Visgi vėl užstrigom dėl kitu vardu registruotos mašinos. Vėl pavojus likti niekur nenuvažiavus, vėl derybos.
Iš viso abu pasieniai (Lietuva – Baltarusija ir Baltarusija – Ukraina) atsiėjo beveik 500 Lt ir sugaišome iš viso apie 5 valandas. Po tokio maratono buvom siaubingai pavargę: nemiegas, pykčiai, nervai, stresas. Bet ilgainiui tokias nuotaikas pakeitė džiaugsmas, kad pagaliau ištrūkom!
Dar tik pirmoji diena, bet jautėmės po truputį tolstantys nuo vakarietiškos civilizacijos – be galo sunku atsiskaityti kortelėmis, nes arba apskritai tokia galimybė nesudaryta, arba aparatūra yra, tačiau nėra ryšio.
Toliau važiuodami Ukrainos keliais link Kijevo mėgavomės Rytų Europos vairavimo ypatumais. Turėjom nuotykį jau likus keliasdešimt kilomentrų iki Kijevo – bevažiuojant staiga eismas buvo sustabdytas ir formavosi didžiulė spūstis greitkelyje. Tačiau tai tik neišmanėliams – visi gudruoliai važiavo skiriamąja juosta, kelkraščio juosta arba (!) priešpriešinio eismo juostomis. Vaizdas buvo išties įspūdingas.
 |
| Keliautojų nuotr./Kelionė į Gruziją, pirma dalis: Lietuva – Ukraina |
Po kiek laiko vienas begalo piktas vairuotojas paiškino, kad esame netoli prezidento rezidencjos ir jis šiuo metu ruošiasi išvažiuoti (kaip spėjome, gal į futbolą?), todėl visi turi sustoję laukti, kol ji išvyks. Prezidento adresu buvo paleista keletas baisiausio pasipiktinimo žodžių iš vietinių.
Ko gero, tokį akibrokštą jiems tenka patirti ne taip ir retai. Spūsčiai išsisklaidžius, sėkmingai pasiekėme Kijevą. Truputį ten paklaidžiojome, kol radome savo viešbutuką ir kur pastatyti mašinas.
Mums labai draugiškai padėjo ukrainietis, pats sustojęs ir pasiūlęs palydėti šiek tiek iki hostelio, kai pamatė, kad dairomės ir nežinom kur važiuoti. Draugiški pasirodė ir policininkai, parodę kelią ir pasakę, kad jei bus šlagbaumas – pasikelkit (čia be ironijos).
Kokia situacija mieste, kur vyksta čempionato finalas, manau įsivaizduoti nesunku, ypač turint omeny, kad mes apsistojome pačiam centre. Tačiau viskas pavyko, automobilius palikom poilsiui, patys irgi gavom neblogą šešiavietį kambarį.
Įsikūrę išlindome į „skruzdėlyną“ trumpam pasižmonėti (vis tik jau traukė prie žemės po tokios intensyvios paros), pavalgyti ir pakelti bokalo už sėkmingą ir įspūdžių pilną dieną.
Centrinėje aikštėje žmonių skaičius neįsivazduojamas, šiaip ne taip prasibrovę nuošaliau radom kur prisėsti. Kavinėje teko nusivilti kijevo kotletu, kuris buvo guminis ir sausas, o garnyrą sudarė kelios fri bulvytės ir dvi plonytės pomidoro skiltelės. Alaus poveikis irgi buvo labai įdomus esant milžiniškam nuovargiui, todėl ilgai nelaukę, kas pasidžiaugę už ispanus, kas paliūdėję už italus, patraukėme ilsėtis.
 |
| Keliautojų nuotr./Kelionė į Gruziją, pirma dalis: Lietuva – Ukraina |
Mašiniukai pirmąją dieną atlaikė neblogai, tik sedano sankaba apie save vis priminė cypiančiu guoliu. Iš viso nuvažiavome beveik 800 km per 17 val.
Per visą dieną (parą) sulaukėme daugybės susidomėjimo iš aplinkinių: daug šypsenų, mojavimų, į viršų iškeltų nykščių, džiugių signalizavimų. Nežinia jau keliems žmonėms papasakojome apie kelionę, kur ir ko važiuojame – išties malonu sulaukti tiek susidomėjimo, palaikymo ir nuostabos šūksnių. O dar tik pirmoji kelionės diena! Toliau važiuojame į Odesą, ten praleisime porą dienų – laukite žinių. Ir ačiū, kad skaitote bei domitės, sekate ir palaikote
