Tą penktadienio rytą visi kaip niekada stropiai atsibudome, nusiprausėme ir susirinkome daiktus. Planavome viską turėti automobilyje, jei netyčia paaiškėtų, kad tądien keltas vis dėl to plaukė. Tokiu būdu taip pat rizikavome likti be vietos nakvynei, bet patekimas į keltą buvo didžiausias kelionės prioritetas. Prie tikslo privažiavome apie pusę devynių ryto ir, susirinkę popierius, patraukėme per siaurus bei dulkėtus ambasadų rajono skersgatvius Turkmėnistano ambasados link.
Priešais ambasadą jau laukė pora britų motociklininkų, kurių abiem buvo tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties metų. Jų komanda vadinosi „Idiots abroad“ ir jų bendras ralio maršrutas buvo labai panašus į mūsiškį, išskyrus tai, kad jie startavo iš Anglijos. „Baatard sausage“ atvyko maždaug po dešimties minučių ir prisijungė prie mūsų kompanijos. Neilgtrukus pasirodęs konsulas (ar jo pavaduotojas – nebuvo aišku) maloniai pasisveikino ir liepė eiti laukti už ambasados pastato, mat ten bus tvarkomi vizos reikalai.
Už Turkmėnistano ambasados skersgatvis buvo gerokai siauresnis ir tamsesnis, nei kiti. Ant žemės voliojosi daug visokio plauko šiukšlių ir panaudotas švirkštas. Panašu, kad reikiamą vietą pasiekėme, laikas laukti.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol Rally“. Kelto į Turkmenistaną belaukiant |
Mums belaukiant pradėjo rinktis vis daugiau ralistų, kurių visiems reikėjo to paties, kaip ir mums – gauti Turkmėnistano vizą ir patekti į keltą. Praėjus kažkur keturiasdešimt penkioms minutėms nuo mūsų atvykimo skersgatvyje už ambasados buvo susirinkę apie keturiasdešimt ralistų. Daugiausia jų britai, keletas italų, gal pora Prancūzų, pavieniui varantis Norvegas, mergina iš Naujosios Zelandijos ir keturi lietuviai. Iš visos šios didelės kompanijos sklandžiai rusiškai kalbėti mokėjo tik du žmonės ir abu jie priklausė „Dykumų Rijikų“ komandai.
Galų gale prie ambasados atvyko neaukštas, tamsesnio gymio, apie trisdešimties, gal trisdešimt penkerių metų vyriokas, pastoviai nešiojantis ant kaktos užmaukšlintus akinius nuo saulės. Vardu jis buvo Izmailas ir jis dievagojosi galintis visiems padėti gauti vizas. Dokumentų, rodančių bent kažkokią kompetenciją, jis jokių nerodė ir pasitikėjimo teikė nebent tai, kad jis laisvai vaikščiojo į ambasados pastatą ir atgal. Daugiau niekam ten patekti galima nebuvo. Staiga šis nepažįstamasis tapo vieninteliu mūsų šansu persikelti į Turkmėnistaną.
Izmailas visiems pareiškė, kad vizų mes ambasadoje gauti negalėsim. Galėsim gauti nebent raštą, įgaliojantį keltą priimti keleivius be vizų ir leidžiantį vizas darytis jau persikėlus per jūrą. Prieš tai mums buvo pasakyta, kad tas yra neįmanoma, o dabar tai tapo vieninteliu galimu variantu. Patikrinti nebuvo kaip, įmanoma buvo tik truktelėti pečiais ir leistis nešamiems srovės.
Dar buvo pasakyta, kad raštas bus daromas visiems vienu kartu. Tokiu būdu apie dešimt viena kitos prieš tai net nemačiusių komandų staiga turėtų viena nuo kitos pilnai priklausyti. Šitai iniciatyvai buvo kategoriškai pasipriešinta ir galų gale buvo pasiektas kompromisas – žmonės bus grupuojami tautybėmis. Mes, būdami vieninteliai keturi prie ambasados tuo metu besirandantys lietuviai, šiuo rezultatu buvome labai patenkinti.
Komunikuojant su Izmailu labai greitai pradėjo formuotis nauja Manto rolė kelionėje – jis tapo visos į Turkmėnistaną besikeliančios kompanijos vertėju ir net savotišku vadovu. Su jo tarpininkavimo pagalba buvo sutarta, kad Izmailui visi sumokės po penkiolika dolerių ir jis už tai padės susitvarkyti vizos popierius ir patekti į keltą. Kas yra tas Izmailas, iš kur ir kodėl aišku taip ir nepasidarė.
Izmailas visiems pareiškė, kad pirmas keltas bus tik sekančią dieną. Mes, turėdami uosto numerį, greitai ten paskambinome ir išsiaiškinome, kad keltas turėtų keltis ir tądien. Nusprendėme važiuoti aiškintis. Balsas kitam telefono gale paliepė aplenkti kasas ir važiuoti tiesiai prie užkardą saugančių kareivių. Kareivis nusiuntė prie kažkokių oficialių asmenų. Oficialūs asmenys nusiuntė prie kraupiai atrodančio muitininko. Kraupiai atrodantis muitininkas nusiuntė atgal prie kasų. Kasos buvo užrakintos. Grįžom prie oficialių asmenų, kurie nuo mūsų trankymosi pirmyn ir atgal jau atrodė suirzę ir liepė laukti pietų pertraukos pabaigos. Nuleidę rankas nuėjome pietauti ir patys.
Pietaujant gavome iš Izmailo žinutę, sakančią, kad keltas vis dėl to kelsis tądien ir kad visi turi tuoj pat judėti link uosto. Vadinasi, jis suprato kas darosi ir veltui laiko negaišo. Iš anksto žinojome, kad kelte nėra jokio maisto ir kad tuo būtina pasirūpinti iš anksto. Greitai apsipirkome ir išvažiavome atgal.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol Rally“. Kelto į Turkmenistaną belaukiant |
Toliau vykusi procedūra aiški nebuvo niekam. Uoste finale susirinko apie dvidešimt ralistų automobilių, tarp kurių nardė Izmailas, kažkoks jo pagalbininkas ir kartais dar kažkokie oficialūs asmenys. Mantas tarpininkavo tarp Izmailo ir visų ralistų. Kartais net mes patys pradėdavome įtarti, kad jie dirba išvien, ypač kai Mantas pradėjo padėti Izmailui rinkti pinigus.
Iš pradžių buvo sumokėta po penkiolika dolerių už žmogų Izmailui. Po to buvo išmatuoti visų automobilių ilgiai ir už vieną metrą buvo mokama po 70 dolerių ir dar po šimtą dolerių už kiekvieną keleivį. Savaime suprantama, dar reikėjo sumokėti dvylika dolerių už įvažiavimą į keltą per lieptelį.
Nebuvo jokių čekių, sąskaitų ar, ginkdie, faktūrų. Tiesiog pirmyn atgal vaikščiojo didelės krūvos žalių. Palaipsniui materializavosi kažkas panašaus į bilietus. Nei vienas komandos narių vardas nebuvo užrašytas teisingai. Kad materializuotųsi bilietai visiems teko pralaukti apie šešias valandas. Tada automobiliai buvo pravaryti pro kažkokius vartus ir pastatyti prie muitinės.
Tada visi stropiai sustojo vorele ir pradėjo judėti pro muitinę. Muitininkai žiūrėjo pornografiją. Kol buvo tikrinami pasai muitininkui už nugaros galima buvo pamatyti kaip aimanuoja didžiakrūtė blondinė į ją bejudant gero sudėjimo homo sapiens patinui. Tai turbūt buvo geriausia viso muitinės proceso dalis. Šiek tiek nemaloniau buvo, kai vienas iš muitininkų Tomą, dvidešimt penkerių metų lietuvį, pradėjo kaltinti dėl Afganistane pralieto kraujo. Norėjosi atsikirsti, bet muitininkas rankose laikė visus kozirius. Ne vietoj ir ne taip pasakytas žodis galėjo situaciją apsunkinti katastrofiškai. Sukandę dantis judėjome toliau.
Galų gale gavome antspaudus, kad jau palikome šalį. Vienam žmogui po to, kai jis jau už viską buvo susimokėjęs ir kai visi jo komandos nariai buvo įlaipinti į keltą, buvo pasakyta, kad jis keliauti toliau negali. Turkmėnistano ambasadoje kažkas neteisingai užrašytą datą ištaisė ranka. Kas atsakys? Niekas. Paguodėme nelaimėlį, padėjome jam susisiekti su komandos nariais, suradome jo ambasados Baku numerį ir judėjome, arba, tiksliau, laukėme, toliau.
Į keltą galų gale patekome trečią valandą ryto. Verta paminėti, kad į uostą atvykta buvo apie penktą valandą popiet. Visą tą laiką nevalgėme ir neaiškiems žmonėms išdalinome labai daug pinigų. Kelte visų pasus susirinko kažkokia ne itin draugiška moteris. Visos kajutės smirdėjo, tualetai neveikė. Vienintelis bendras tualetas, mūsų didžiulei nuostabai, atrodė prasčiau, nei visos prieš tai matytos skylės. Tai buvo blogiausias mūsų gyvenime matytas unitazas. Tomas bandė Einiui siūlyti pinigus, kad jis ta išviete pasinaudotų, bet greitai pasidavė.
Galų gale visi nelaimingi, išalkę ir vis dar labai pasimetę nuėjo miegoti. Atsibudome apie vienuoliktą valandą ryto, vis dar Baku. Pasirodo, kažkas nusprendė piktajai moteriai neduoti savo pasų. Nesusirinkus visų pasų keltas judėti atsisakė. Prasidėjo pasų medžioklė. Visi ralistai vaikščiojo po kajutes ir visų kitų klausinėjo, ar jie atidavė savo pasus. Mantas priėjo prie italų komandos kajutės, mandagiai pasiklausė, ir buvo informuotas, kad jų pasai jau atiduoti. Jam nueinant jis išgirdo, kaip italai šnibždasi, kad gal pavyks prasmukt pasų neatidavus. Mantas supranta itališkai. Prasmukti italams nepavyko.
Taip prasiblaškius dar apie porą valandų keltas galų gale pajudėjo. Žiūrėdami per bortą į purviną, šlykščia plėve pasiklojusią Kaspijos jūrą džiaugėmės įveikę pirmąją kėlimosi kliūtį – patekimą į keltą. Mums taip bežiūrint į jūrą buvo pradėtos pilti visos laive besiradusios srutos. Ir taip mikroskopinis noras maudytis jūroje staiga pasidarė dar mažesnis. Dabar turėjome apie aštuoniolika valandų sąlyginio poilsio prieš kovą su naujomis kliūtimis.
