„Paslaugų ar prekių tiekėjai yra suinteresuoti veiklos sėkme ir deda visas pastangas, siekdami šio tikslo. Dalyvaudami viešuose pirkimuose dažnai susiduria su keistais techniniais reikalavimais, kitomis aplinkybėmis, dėl ko dažnai patys nukenčia. Esminė problema yra ne versle, o pirkimų tvarkoje, kuomet perkančioji pusė yra priversta remtis pirkimų įstatymu, priežiūros institucijos aiškinimais, kurie ne visuomet būna teisingi“, – sako advokatas Laimonas Pivoras.
Advokatų D.Zabielos, M.Rindino ir S.Grigo kontoros „ZRG“ advokato, partnerio Mariaus Rindino teigimu, šiandien didžiąja dalimi VPT veikla yra nukreipta į sutarčių kontrolę, tyrimus, bet nesistengiama į galimas problemas žiūrėti kompleksiškai, nekalbant apie prevencijos veiksmus.
„Fiksuoti pažeidimus yra viena, bet užkardyti kelią tam, kad tai nevyktų, yra visai kas kita. Susidaro užburtas ratas, kuomet tiekėjai, siekdami atitikti keliamus reikalavimus, būna kaltinami pačiais įvairiausiais dalykais, tačiau to priežastis – perkančiosios organizacijos pusėje. Pavyzdžiui, kai perkančiosios organizacijos savo reikalavimus formuluoja tokiu būdu, kad juos gali atitikti tik vienintelis tiekėjas. Arba, kai tie reikalavimai būna pernelyg detalūs ir riboja kitų tiekėjų dalyvavimą pirkime, nors tokiam detalumui nėra objektyvių priežasčių. Deja, bet turėtume pripažinti, kad sistemos netobulumai dažniausiai atsisuka ne prieš perkančiąją organizaciją, o prieš tiekėją“, – sako advokatas M.Rindinas.
Man kartais atrodo, kad VPT neatskiria, kur yra geros intencijos, o kur potencialus pažeidimas. Juolab, kad viešųjų pirkimų įstatymų grubių pažeidimų statistika, deja, nemažėja, – sakė E.Sutkienė.
Anot advokato L.Pivoro, VPT kur kas daugiau dėmesio turėtų skirti pirkimų tvarkos tobulinimui, o ne tik baudimui.
„Vienas geresnių pavyzdžių yra mokesčių inspekcija, kuri puikiai suprato, kad vien kontrolės ar baudėjo funkcijos neužtikrins mokesčių surinkimo proveržio, o tai išsprendė organizacijos persiorientavimas į patarėjo vaidmenį, nepaisant to, kad visos ankstesnės funkcijos ne tik liko, bet ir buvo išplėstos. Manau, kad pirkimų tarnyba tikrai turėtų kur kas daugiau dėmesio skirti dialogui ir ne tik su pirkėjais, įstatymų leidėjais, bet ir pačiais tiekėjais, kurie ir nukenčia dažniausiai”, – sako jis.
Advokatų kontoros „Tark, Grunte, Sutkienė“ vadovaujančios partnerės Eugenijos Sutkienės teigimu, VPT pagal viešųjų pirkimų įstatymą privalo ne tik tikrinti pirkimų skaidrumą bei atitikimą įstatymui, kitų teisės aktų reikalavimams, laiku reaguoti į trečių asmenų skundus ar signalus, bet ir užsiimti pažeidimų prevencija.
„Tuo tikslu 8 asis VP įstatymo straipsnis numato VPT pareigą aiškinti įstatymą bei kitus teisės aktus, susijusius su viešaisiais pirkimais, bet pati organizacija aiškina įstatymą labai formaliai“, – sako teisininkė.
Advokato M.Rindino teigimu, viešųjų pirkimų problemos esmė yra kur kas gilesnė, o jos sprendimai priklauso ir nuo politinės valios.
„Dialogas tiek tarp atsakingų institucijų, tiek tarp institucijų ir verslo yra geriausia priemonė ieškoti sprendimų sistemos tobulinimui. Kitu atveju, pokyčiai išties bus sunkiai įgyvendinami. Visame pasaulyje valstybės institucijos yra didžiausi klientai, tad verslo suinteresuotumas dirbti su jomis yra natūralus, pragmatiškas ir logiškas. Tačiau tiek pati pirkimų tvarka, tiek bendradarbiavimo sistema tikrai nėra tobula“, – sako jis.
Teisininko nuomone, pastaruoju metu viešumoje dažnai linksniuojama Lietuvos kariuomenės bei bendrovės „Nota Bene“ viešųjų pirkimų istorija tai geriausiai iliustruoja.
„Šis atvejis vienas geresnių pavyzdžių, kuomet tiekėjas kaltinamas pasiūlęs prekes didesne suma nei galima rasti rinkoje, tačiau niekas nekalba apie tai, kodėl tai įvyko, ir neanalizuoja priežasčių, kokiu tikslu perkančiajai organizacijai buvo reikalingos būtent šios prekės“, – sako jis.
Dialogo stokos problemą įžvelgia ir advokatė E. Sutkienė. Jos teigimu, tenka susidurti su dažna VPT pozicija, kai liepiama skaityti, kas parašyta, o jei įstatymą pritaikysite neteisingai, būsite gaudomi ar baudžiami.
„Aiškinant įstatymą pasigendame bendradarbiavimo su verslu – tiek su perkančiomis organizacijomis, tiek su prekių ir paslaugų pardavėjais, pagalbos sprendžiant nestandartines situacijas, kokios susidaro vykdant didelės apimties ir kompleksinius projektus. Deja, bet dažniausiai apsiribojama įstatymo citatomis ir visiškai nebandoma lanksčiau žiūrėti į įstatymo taikymo niuansus, dėl ko daug projektų yra strigę arba nepagrįstai užsitęsė“, – teigia advokatė.
Anot jos, nepaisant pokyčių, VPT vis dar lieka tik nedraugiška verslui kontrolės institucija, kokia prieš dešimtmetį buvo VMI ar prieštaringai vertinta Valstybinė tabako ir Alkoholio kontrolės tarnyba (VTAKT).
„Pasikeitus tarnybos vadovybei atsirado permainų viltis, bet jos vyksta kur kas lėčiau nei reikėtų. Praktika parodė, kad VMI labiau atsigręžus veidu į mokesčių mokėtojus tiek mokesčių surinkimas, tiek pažeidimų prevencija gerokai pagerėjo. O reorganizavus VTAKT taip pat teigiami rezultatai yra akivaizdūs“, – sako teisininkė.
Anot jos, būtina atsižvelgti, kad vieni įstatymo pažeidimai, ypač viešųjų pirkimų srityje, atsiranda dėl pirkime dalyvaujančių šalių godumo ir nesąžiningumo, o kiti dėl labai formalaus įstatymų traktavimo, nelankstumo ar VPT nenoro įsigilinti į konkrečias situacijas ir ieškoti sprendimų.
„Tokių vadinamųjų „pažeidėjų būrys“ yra netgi didesnis nei realių pažeidėjų. Ir mums, teisininkams, yra apmaudu šnekant su investuotojais „pažeidėjais“, kad realiai nieko negalime padėti, nors matome, kad kaimyninių šalių institucijos traktuoja tas pačias situacijas daug lanksčiau. O juk mūsų įstatymai rengiami tų pačių direktyvų pagrindu“, – mano E.Sutkienė.
Pasak teisininkės, daugybė bylų teismuose atsidūrė tik dėl labai nelanksčios viešųjų pirkimų teisinės bazės bei pagalbos nebuvimo iš VPT pusės.
„Deja, bet man kartais atrodo, kad VPT neatskiria, kur yra geros intencijos, o kur potencialus pažeidimas. Juolab, kad viešųjų pirkimų įstatymų grubių pažeidimų statistika, deja, nemažėja“, – sako ji.
