E. Savickas yra VLRD (Vilniaus Lokomotyvų Remonto Depo) atsargų gamybos ir remonto cecho vadovas. Sudėtingai skambančios 63 žmones prižiūrinčio vadovo pareigos, kaip sako pats pašnekovas, gali supainioti.
„Mes remontuojame prekinius vagonus. Procesas yra toks: iš surinkimo cecho atvažiavusių vagonų detalės keliauja pas mus ir yra remontuojamos. Vagonų rūšių yra labai daug ir labai skirtingų, kartais tiesiog neturime tinkamų detalių, tad tenka naujas gamintis patiems. Išskirtiniais atvejais, kai detalių gamybai yra reikalinga technika, kurios mes neturime, – detales perkame“, – savo darbą trumpai apžvelgia E. Savickas.
10 tūkstančių žingsnių – minimumas
Pašnekovo darbo diena prasideda nuo planavimo, kurio metu jis bendrauja su rytinės pamainos darbuotojais. Planavimo metu bandoma išsiaiškinti, ar nėra gedimų technikoje, yra paskirstomi einamieji darbai ir išklausomi darbuotojų komentarai arba nusiskundimai. Planavimui pasibaigus, E. Savickas su kitais cechų vadovais susėda atskiram pasitarimui.
„Su kitais vadovais pasidalijame savo rodikliais. Žiūrime tiek kiekybinę informaciją – kiek vagonų buvo suremontuota, kiek buvo išleista – tiek kokybinę – kiek vagonų pavyko suremontuoti iš pirmo karto. Dirbame pagal „LEAN“ metodiką, tad koncentruojamės tik į tuos rodiklius, kurie yra blogi – dėl gerų ir taip viskas yra aišku“, – efektyvaus darbo receptu dalijasi pašnekovas.
Po planavimų prasideda darbingoji dienos dalis. Kaip sako pats pašnekovas, darbų pobūdis gali būti labai įvairus, tačiau nemažą dienos dalį suvalgo personalo valdymo reikalai: darbas su darbuotojų popieriais, atostogų prašymais, naujų darbo sutarčių pasirašinėjimu. Susitvarkęs su šūsnimi popierių, E. Savickas užsiima derinimo reikalais: tikrina sandėliuose esančias atsargas, užsako trūkstamas detales, derina remonto terminus ir planuojamus darbus.
„Labiausiai man patinka, kad darbe nejaučiu rutinos. Kiekvieną dieną laukia visiškai kiti iššūkiai ir naujos situacijos, tiesiog stengiesi susikaupti ir su visomis jomis susitvarkyti. Darbuose galima visiškai pasimiršti, tada pasižiūri į laikrodį ir matai, kad jau yra penkios valandos. Sėdėti prie kompiuterio man tikrai netenka daug, didesnę dienos dalį būnu ant kojų. Per dieną 10 tūkst. žingsnių man yra praktiškai minimumas“, – nusijuokia geležinkelietis.
Sostinę iškeitė į Radviliškį
„Puikiai atsimenu savo pirmąją dieną „Lietuvos geležinkeliuose“. Apie 6 metus su žmona gyvenome Vilniuje, tačiau, jai pabaigus savo bakalauro studijas, nusprendėme grįžti į gimtąjį Radviliškį. Tai buvo milžiniški pokyčiai mūsų gyvenime. Grįžus pradėjau studijuoti Šiauliuose, atsirado šeimos pagausėjimas. Buvau laimingas, kad, atėjus dirbti į geležinkelį, man buvo sudarytos sąlygos dirbti ir toliau tęsti studijas“, – naujo gyvenimo Radviliškyje pradžią atsimena E. Savickas.
Didžioji dalis žmonių Radviliškyje turi bent keletą giminių, kurie dirba geležinkelyje. Pašnekovo šeima nėra išimtis, tačiau pats cecho vadovas sako, kad niekada negalvojo ten dirbti. Šypsodamasis E. Savickas gūžteli pečiais – vis dėlto gyvenimas susiklostė kitaip.
„Pradžioje man buvo keista. Turbūt keistumo jausmas kilo dėl to, kad nieko nepažinojau. Šiaip ar taip, jau daug metų buvau praleidęs Vilniuje, sostinėje pasiliko mano artimų pažįstamų ir draugų ratas. Tačiau esu bendraujantis žmogus ir labai gerai apsitryniau su kolektyvu, po savaitės jau jaučiausi kaip namie. Galbūt prie to prisidėjo ir tai, kad pradžioje neturėjau konkrečios darbo vietos, buvau kaip mokinukas – šiek tiek padirbu čia, šiek tiek padirbu ten. Taip ir judėjau, kol gavau nuolatinę darbo vietą“, – savo pirmuosius žingsnius „Lietuvos geležinkeliuose“ prisimena E. Savickas.
Nuo šaltkalvio iki cecho vadovo
„Mano karjera prasidėjo nuo žemiausios šaltkalvio grandies, pirmasis mano darbas „Lietuvos geležinkeliuose“ buvo cemento bačkos valymas. Dabar net keista, kaip po tiek metų vis dar gerai atsimenu tą darbo dieną. Po dvejų metų buvimo šaltkalviu pradėjau pavaduoti meistrus, vėliau tapau inžinieriumi technologu, o dabar – cecho vadovu. Beje, aš nesu išimtis, mūsų darbe yra daug žmonių, kurie pakilo nuo žemiausios grandies. „Lietuvos geležinkeliai“ suteikia visas sąlygas kilti aukštyn“, – savo karjeros pakopas atsimena geležinkelietis.
E. Savickas yra įsitikinęs, kad „Lietuvos geležinkeliai“ mato ir vertina savo darbuotojų pastangas. Pašnekovas pastebi, kad karjeros kilimas net nevyko jo iniciatyva, darbuotojo potencialą pastebėdavo viršininkai ir paaukštinimą pasiūlydavo patys.
„Ko reikia, kad tave pastebėtų? Reikia atsakingai dirbti ir parodyti iniciatyvą. Jeigu išmanai savo darbą, jį dirbi gerai, paklausi kolegų, ar gali jiems pagelbėti, ir bandai inicijuoti naujų žinių ar technologijų pritaikymą – tave tikrai pastebės“, – sėkmės receptu dalinasi cecho vadovas.
