Skaitytoja jai pateikė klausimą:
„Dirbu prekybos centre, dažnai nepatenkinti ir agresyvūs klientai pradeda mus filmuoti, fotografuoti… Ar tai teisiškai galima? Daug yra atvejų, kai įkelia į internetą… ir pan. Nors, pvz., mūsų atveju yra ženklas, kad filmuoti ir pan. parduotuvėje negalima… Ačiū.“
Pasak R.Joskaudienės, pirmiausia svarbu pasakyti: darbuotojas nėra viešas objektas vien todėl, kad dirba prekybos centre.
„Tai, kad žmogus dirba kasoje, salėje, informacijos centre ar apsaugos poste, nereiškia, kad jis atsisako savo teisės į atvaizdą, privatų gyvenimą, garbę ir orumą. Darbuotojas nėra „turinys“ socialiniams tinklams“, – pabrėžė teisininkė.
Pasak jos, reikia atskirti du dalykus:
- Filmavimas konflikto metu – viena situacija.
- Darbuotojo atvaizdo paskelbimas internete – visai kita situacija.
Teisininkės aiškinimu, klientas gali turėti teisę pateikti skundą, kreiptis į administraciją, vartotojų teisių institucijas ar policiją. Tačiau, pasak jos, tai nereiškia, kad jis turi teisę viešai skelbti darbuotojo veidą, pridėti kaltinančius komentarus, raginti kitus dalintis, tyčiotis ar daryti spaudimą per socialinius tinklus.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.22 straipsnis saugo fizinio asmens teisę į atvaizdą. Pagal šią normą fizinio asmens nuotrauka, portretas ar kitoks atvaizdas paprastai gali būti naudojamas tik su asmens sutikimu. Net ir tais atvejais, kai sutikimo nereikia dėl tam tikrų išimčių, atvaizdo negalima naudoti taip, kad būtų pažeminta asmens garbė, orumas ar dalykinė reputacija. Asmuo, kurio teisė į atvaizdą pažeista, gali teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus ir atlyginti žalą.
„Darbuotojo atvaizdas internete taip pat gali būti laikomas asmens duomenimis, jeigu iš vaizdo žmogų galima identifikuoti. VDAI gairėse nurodoma, kad asmens duomenimis laikoma bet kokia informacija, pagal kurią fizinis asmuo gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatytas, o prie pavyzdžių priskiriama ir fotografija, vaizdo duomenys“, – pabrėžė R.Joskaudienė.
Dar svarbiau – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai pasakęs: asmens neprieštaravimas būti filmuojamam savaime nereiškia sutikimo, kad tas vaizdo įrašas būtų viešai rodomas. Teismas pažymėjo, kad žmogus negali žinoti, kaip įrašas bus sumontuotas, kokiame kontekste pateiktas ir ar nebus iškreipta visa situacija. Viešinimui turi būti teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas, o ne vien smalsumas, emocijos ar noras „pamokyti“ darbuotoją.
Todėl, pasak R.Joskaudienės, labai svarbi taisyklė:
Jeigu darbuotojas yra aiškiai atpažįstamas, jo atvaizdo viešinimas internete be sutikimo ir be teisėto pagrindo yra teisiškai rizikingas ir daugeliu atvejų – neteisėtas.
„Ypač tada, kai įrašas paskelbiamas kartu su komentarais, kaltinimais, pašaipomis, raginimais dalintis ar siekiu viešai sugėdinti darbuotoją.
Toks elgesys gali pažeisti ne tik teisę į atvaizdą, bet ir teisę į privatų gyvenimą. Civilinio kodekso 2.23 straipsnis numato, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, o informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik asmens sutikimu, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Konstitucijos 22 straipsnis taip pat įtvirtina, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o įstatymas ir teismas saugo nuo savavališko ar neteisėto kišimosi į asmeninį gyvenimą, garbę ir orumą“, – aiškino R.Joskaudienė.
Teismų praktikoje socialinių tinklų įrašai jau vertinami rimtai. „Pavyzdžiui, vienoje byloje dėl „Facebook“ paskelbtos žeminančios informacijos teismas pripažino, kad buvo pažeista asmens teisė į atvaizdą, teisė į privatų gyvenimą, garbė ir orumas; atsakovas buvo įpareigotas pašalinti nuotrauką ir įrašus, paskelbti paneigimą, jam taip pat buvo uždrausta viešai skelbti ieškovės atvaizdą ir priteista neturtinė žala“, – komentavo R.Joskaudienė.
Ką daryti darbuotojui, jeigu klientas filmuoja?
Pasak teisininkės, galima ramiai pasakyti:
„Nesutinku būti filmuojama / filmuojamas ir nesutinku, kad mano atvaizdas būtų viešinamas internete. Parduotuvėje filmuoti draudžiama. Jeigu turite pretenziją, prašau kreiptis į administraciją arba pateikti skundą nustatyta tvarka.“
„Svarbu negriebti telefono, nesistumdyti, nereikalauti jėga ištrinti įrašo. Reikia kviesti pamainos vadovą, administraciją ar apsaugą ir fiksuoti incidentą vidine tvarka.
Jeigu vaizdo įrašas jau paskelbtas internete, darbuotojui reikėtų:
1. Išsisaugoti įrašo nuorodą, ekrano kopijas, komentarus, paskelbimo datą ir laiką.
2. Užfiksuoti, kas matoma įraše ir ar darbuotojas aiškiai atpažįstamas.
3. Kreiptis į platformą dėl neteisėto turinio pašalinimo.
4. Informuoti darbdavį ir prašyti pagalbos ginant darbuotojo teises.
5. Vertinti kreipimąsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, Ryšių reguliavimo tarnybą, teismą, o kai yra šmeižimo, grasinimų ar kitų galimai nusikalstamų veikų požymių – ir į policiją“, – patarė R.Joskaudienė.
Darbdavys, pasak jos, taip pat neturėtų palikti darbuotojo vieno. Darbo kodekso 30 straipsnis įpareigoja darbdavį sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas nepatirtų priešiškų, žeminančių, agresyvių ar įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į jo garbę, orumą, fizinį ar psichologinį neliečiamumą. Darbdavys privalo imtis prevencijos priemonių ir suteikti pagalbą darbuotojams, patyrusiems smurtą ar priekabiavimą.
„Todėl prekybos centrams, parduotuvėms ir kitoms aptarnavimo vietoms neužtenka tik pakabinti ženklą „filmuoti draudžiama“. Reikia turėti aiškią vidinę tvarką: ką darbuotojas turi sakyti, kada kviesti vadovą ar apsaugą, kaip fiksuoti incidentą, kas kreipiasi į platformą dėl įrašo pašalinimo ir kaip darbdavys padeda darbuotojui, kurio atvaizdas paviešintas internete“, – teigė R.Joskaudienė.
Ji pabrėžė – pagrindinė žinutė paprasta:
- Klientas turi teisę skųstis.
- Klientas turi teisę ginti savo interesus.
- Tačiau klientas neturi teisės darbuotojo veido paversti viešo linčo objektu internete.
