Žurnalistus lydėję „Lidl“ atstovai Valdas ir Vaiva nepasirodė iš tų, kurie yra fanatiškai lojalūs savo darbdaviams ir bando žurnalistus įklampinti į reklaminę pelkę. Kantriai atsakinėjo į klausimus – kur mus visus veža, ką žada parodyti.
Ar už tai turėsime rašyti pagiriamąjį straipsnį apie „Lidl“ produktų kokybę? Na, jei mums taip pasirodys – kodėl gi ne? Bet jei nuspręsime atvirkščiai, niekas burnos neužčiaups.
Esmė ta, kad šįkart domimės ne tiek minėtu parduotuvių tinklu, o jau daug metų veikiančia nepriklausoma tekstilės kokybės tyrimų laboratorija, kuri nesiruošia meluoti, nes tai pragaištinga jos prestižui. Savaime aišku, ir ekonomine prasme.
Geram šeimininkui visada rūpi gimtinė
Pilam atstovams klausimus. Ar Lietuvoje parduodamų tekstilės produktų kokybė yra tokia pat kaip ir Vokietijoje? Taip.
Ar ta kokybės tikrinimo įstaiga, į kurią keliaujame, priklauso „Lidl“? Ne, ji nepriklausoma ir nešališka. Kodėl mes ten keliaujame? Norisi įrodyti, kad šūkis „geriausia kokybė už mažiausią kainą“ ne iš piršto laužtas.
Na, žinome mes tuos komercinius triukus. Taip pat esame įsitikinę, kad visas pasaulis taip gyvena – stengiasi pagaminti kiek įmanoma pigiau, o jau ekologija, žmonių teisės ir kokybė niekam iš tiesų nerūpi.
Valdas primena keletą Lietuvoje žinomų „Lidl“ reklamuojančių žmonių. Pasirodo, dauguma jų sutartį pasirašė su malonumu, nes iš tiesų labai mėgsta čia apsipirkti. Mėgo ir iki sutarties.
O ar žinote, kad ant kai kurių „Lidl“ parduotuvių yra įrengtos saulės elektros jėgainės, kurios kartais parduotuvei uždirba pinigų? Tai parodo tinklo požiūrį į inovacijas ir ekologiją.
Taip pat įdomu, kad kiekvienas įmonės darbuotojas turi tam tikrą laiką padirbėti pardavėju arba salės darbininku – čia tam, kad pajaustum ir gerbtum tuos, kurie iš tiesų čia svarbiausi.
Nekarzulmas – nakvynės vieta. Iki kelionės tikslo – „Hohenstein“ instituto – lieka vos 15 kilometrų. Ten teks praleisti visą dieną ir stebėti, kokiais būdais yra tikrinami „Lidl“ tekstilės gaminiai.
Nedidelis sutapimas – būtent šiame nedideliame Vokietijos mieste yra pagrindinė „Lidl“ būstinė. Ji čia įsikūrė, nes tinklo šeimininkas yra kilęs būtent iš čia. Vokiečiai mėgsta šitaip atiduoti duoklę savo gimtinei ir taip ekonomiškai ją paremti.
Dėl tos pačios priežasties – šeimininko gimtinės – šiame už Marijampolę gyventojų skaičiumi gerokai mažesniame mieste yra ir grandiozinis „Audi“ koncernas. Smagu matyti, kaip po miestą zuja margais lipdukais „užslaptinti“ bandomieji „Audi“ modeliai, o kartais iš čia išrieda ištisi traukiniai su šviežia ratuota produkcija.
Kalėdoms prekės jau užsakytos
Iš pat ryto į bendrą pokalbį viešbutyje atskubėjo dar pulkas prekybos tinklui svarbių žmonių iš Lietuvos. Jie čia ne dėl mūsų, o dėl to, kad dažnai lankosi. Rengia užsakymus. Nuo jų priklausys, kokiomis prekėmis bus užpildytos parduotuvių lentynos Lietuvoje. Tai, kas užsakoma dabar, parduotuvėje atsidurs maždaug po metų. Šiuo atveju – Kalėdoms.
Pašnekovai teigia, kad mūsų kraštas turi skonį, bet yra konservatyvesnis. Tai reiškia, kad didžioji dalis mūsų prekių yra klasikinės ir laiko patikrintos, tačiau apie penkis procentus prekių sudaro įvairūs eksperimentiniai dalykai, kurie dažnai pasiteisina.
Pavyzdžiui, Lietuvoje „Lidl“ atsargiai užsakinėjo medinius žaislus, tačiau jie pasirodė labai populiarūs – kaipmat buvo išpirkti.
Galima suprasti, kad „Lidl“ tam tikra prasme elgiasi kiek kitaip, nei rašoma ekonomikos vadovėliuose. Stengiamasi, kad prekybos mastai atpirktų kokybę. Čia turima omenyje ne tik gaminio patikimumą, bet ir ekologiją jį gaminant, gamintojų gerovę.
Didžiulis tinklas suvokia – jeigu jie nepradės siekti visapusiškos kokybės, kuri reiškia ir geresnį pasaulį, tuomet kas tai darys?
Spaudžiame atstovus – tai kaip ten yra su mažiausia kaina rinkoje? Juk tikrai atsiranda tokių, kurie šaukia, jog pas juos pigiau? Štai čia ir prasideda – o kur kokybės įrodymai? „Lidl“ deda ant stalo tokius sertifikatus, kuriuos išduoda mokslininkų institutai. O kur jų įrodymai?
Trumpai paaiškino, jog važiuojame ten, kur yra ištiriama viskas – nuo kūdikių drabužių iki patalynės. Nuo fizinio patvarumo savybių iki nematomų alergenų. Viskas pateikiama ant etikečių, todėl derėtų jas pastudijuoti. Juk turime žinoti, ką prie savęs glaudžiame.
Vengti aukštesnės kokybės – neapsimoka
„Hohenstein“ institutas įsikūręs kalvos viršūnėje, pilyje. Na, ne visai pilyje. Ten yra dar keletas nemažų modernių pastatų. Kiekvienas jų atlieka savo funkciją – tam tikrais aspektais tikrina audinio kokybę.
Kalbant skambiomis frazėmis – laboratorija dirba pagal „STANDARD 100 by OEKO-TEX“ standartus ir išduoda taip pavadintus sertifikatus. Arba neišduoda, jei gaminys iš tiesų netraukia iki reikiamos kokybės.
Ką tuomet daro „Lidl“? Gal bando susitarti su institutu dėl geresnių rezultatų? Ne. Žinia siunčiama gamintojui. Pavyzdžiui, į Bangladešą. Gali būti atšaukta gaminio partija. Tai reiškia, kad jie neatsižvelgti į tokį stambų užsakymą negali – būtų pragaištinga ekonomiškai.
Užsakymas toks didelis, kad galima reikalauti aukščiausios kokybės, o kaina dėl gamybos masto tampa ypač konkurencinga. Dabar artėjame prie bendro suvokimo, kas yra kokybė, žvelgiant jau ateities žmogaus ar pažangios įmonės akimis.
Tai ne vien gaminio patvarumas, kuris patikrinamas labai paprastai. Staklės suima audinį iš dviejų galų ir tempia tol, kol šis plyšta. Tuomet daro tai su kitaip pasuktu audiniu, sagomis, siūlėmis ir visomis kitomis vietomis.
Tepumas nustatomas dviem būdais – mažas gabalėlis rankiniu būdu trinamas į baltą audinį specialiu prietaisu, kuris palaiko vienodą svorį. Tai padaroma su sausu ir su šlapiu audiniu. Dešimties tokių patrynimų visiškai pakanka sužinot, ar audinys dažo.
Lazeriai, modeliai, alergenai
Šiame institute tikrinama: kenksmingųjų medžiagų normos audinyje, audinio blukimo lygis, PH rodikliai, pagaminimo kokybė, drabužių dydžio tinkamumas, higieninės, biologinės savybės, drėgmės laidumas, kvapas, odos dirginimas ir įvairūs kiti dalykai.
Visiškai skirtingas mokslas yra gaminio dydžio tinkamumas. Atskirame pastate kažkodėl nuolat pilna pašalinių žmonių. Tai įvairiausio amžiaus ir įvairių sudėjimų žmonės. Tinka ir profesionalūs modeliai – juk jie irgi žmonės, kuriems parduotuvių lentynoje turi kažkas tikti.
Tai nėra paprasta – nutaikyti šaliai arba kelioms šalims tinkančių drabužių didžiulį užsakymą. Prancūzai lyg ir smulkesni. Vokiečiai – tvirtesni. Skiriasi net Šiaurės ir Pietų Vokietijoje gyvenantys vokiečiai. Modeliai matuojami lazeriniais prietaisais ir net gaminami tikslūs mūsų akiai anaiptol neidealių žmonių muliažai.
Dar viena laboratorija su sudėtingomis mašinomis tikrina audinio pralaidumą šilumai, prakaitui. Tai kone linksmiausia patalpa, nes čia dirba keletas dirbtinių manekenų, kurie turi vardus.
Lėlės yra natūralaus žmogaus dydžio. Jos užklojamos. Per tas vietas, kur turėtų būti akys ir burna, yra pajungiami specialūs aparatai. Lėlė šildoma. Tikrinama, kiek šilumos atiduos audinys, ar antklodė sulaikys drėgmę, ar ji kaupsis.
Čia pat aiškinamasi, kaip audinys liesis su žmogaus oda mikroskopiniame lygmenyje. Esmė ta, kad pūkelis gali būti malonus, o gali ir dirginti odą.
Be daugybės kitų ekspertizių, derėtų paminėti tą, kur dirba aukšto lygio chemikai, biologai ir kiti mokslininkai. Nesuskaičiuojamas kiekis mažų buteliukų, dar daugiau įvairiausių medžiagų, reagentų ir jų visų kombinacijų. Čia tiriami įvairiausi alergenai.
Prie milžiniškos salės, kurioje dūzgia kelios dešimtys baltais chalatais vilkinčių mokslininkų, viena nedidelė tyli patalpa. Čia stovi keletas vienodų ir savarankiškai dirbančių aparatų – tik dėžutes su mėginiais tereikia įstatyti. Viena tokia mašina verta pusės milijono eurų.
Bendras visų skyrių ir instituto tikslas – pasiekti tokį lygį, kad kokybiškas audinys ar drabužis gautų išskirtinį sertifikatą, kuris vadinamas „Made in green“. Gaminys turi būti ne tik kokybiškas visomis prasmėmis.
Paprastai kalbant, tokias sunešiotas kelnes būtų galima numesti į komposto duobę. Po kelių savaičių kelnių neturėtų likti – jas suėstų sliekai. Tai jau seniai ne fantastika.
Beje, to dar nepakanka. Čia viena svarbiausių dedamųjų – ar gamybos procese darbuotojai dirbo oriai? Ar jiems tinkamai sumokėta? Ar nepakenkta jų sveikatai ar socialinei gerovei?
Ilgainiui sąmoningas pirkėjas, mokantis skaityti etiketes, nė nepažiūrės į prekę, jei ją gaminęs žmogus jautėsi žmonijos vergu. Gal kai kam tai jau skamba utopiškai, tačiau tai ateina. Ekologija ir darbuotojų gerovė darosi svarbi, jei nori prekiauti visame pasaulyje. Tenka pripažinti ir tai, kad viską sustyguoti tinkamai kol kas nėra paprasta.
Pažvelkime dar paprasčiau į „Hohenstein“ filosofiją. Juk reikia pradėti nuo savęs? Instituto savininkas kiekvieną dieną vaišina darbuotojus obuoliais. Vietos sodininkas kasdien atveža kelis karučius obuolių ir išvežioja po kiekvieną pastatą.
15min žurnalisto kelionės išlaidas padengė bendrovė „Lidl“, tačiau turiniui tai įtakos neturėjo.
