„Krepšelių“ pasiutpolkė
Skaudžiausia valdantiesiems buvo išgirsti, kad studijų „krepšeliai“ negali būti skiriami laisvai, ten kur pageidaus studentas. Nesvarbu, ar aukštoji mokykla valstybinė, ar privati. Tai sugriauna iš Bangladešo pasiskolintą finansavimo modelį, kurį mūsų didieji protai perkėlė į Europos valstybę – Lietuvą. Tiesa, minėtoje šalyje „krepšelis“ skiriamas tik nepasiturintiems, negalintiems užsimokėti už studijas, o pas mus – tiems, kas gerai išlaikė valstybinius egzaminus.
Nesvarbu, kad visi tyrimai rodo, jog šis kriterijus negali būti absoliutinamas, kad ne visada pakartotiniai valstybinio egzamino vertinimai atsikartoja. Dar didesnė kvailystė dėl „krepšelių“ – būsimiesiems agronomams konkuruoti su medikais, o elektros inžinieriams – su technologijų specialistams. Nėra jokio valstybinio planavimo, jokios valstybės vizijos, kokių ir kiek specialistų rengti. Pasak Kauno kolegijos direktoriaus M.Misiūno, jei aukštosios mokyklos absolventai neįsidarbina – iš dalies patys kalti, nes ne ten „nusinešė“ savo krepšelį.
Kita vertus – valstybės finansavimas mokslui po vidurinės teks tik pusei stojančiųjų. Šiemet iš 45 tūkst. šiųmetinių abiturientų ir perlaikančių egzaminus į universitetų I-ąjį kursą į valstybės finansuojamas vietas bus priimta 9 tūkst., o į kolegijas – 8 tūkst. Dar apie 8 tūkst. planuoja priimti profesinės mokyklos. O kur dėsis kiti? Pusė neturės vietos studijuoti, nebent patys mokės. Aišku, gali imti dešimties tūkstančių litų paskolas iš bankų. Arba emigruoti. Argi valdantiesiems svarbu? Jaunimo nedarbas stebina Europos Komisiją, o mes jiems nesudarome sąlygų mokytis.
Kišeninės tarybos
Dar vienas valdančiųjų arkliukas – kaip nors įsikišti į universitetų valdymą. Stebina didžiulis noras sutrypti universitetų autonomiją. Naujomis pataisomis brukamas antikonstitucinio įstatymo pakaitalas. Dabar ministro paskirta ir įtakojama Aukštojo mokslo taryba turės pritarti (arba ne) universiteto pasiūlytiems tarybos nariams. Kam iš viso reikalinga ši kišeninė institucija? Vaizduoti demokratiją? Jau „prisivaizdavome“ sovietmečiu, negi vėl scenarijus kartosis.
Carui okupavus Lietuvą 1803 m. buvo pakeistas Vilniaus universiteto Statutas. Rektorius nebebuvo renkamas, o skiriamas. Rektorių skirdavo ir sovietmečiu. Kas galėjo pagalvoti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje vėl grįšime prie tokio modelio? Sako, kad tai – Vakarų Europos modelis. Netiesa, Vakarų Europoje joks politikas negali daryti įtakos renkant rektorių, nes viską valdo pačios aukštosios mokyklos. Tai įtvirtinta Didžiojoje universitetų chartijoje. Konstitucinis Teismas jau buvo pasisakęs, kad aukštųjų mokyklų autonomija gali būti skirtinga. Vienokia ji gali būti kolegijoms, kitokia – universitetams. Gal palikime aukštųjų mokyklų bendruomenėms pačioms nuspręsti dėl savo vizijos ir valdymo modelio.
Tikra reforma – jau po pusmečio
Ką bedarytų valdantieji, aišku, kad naujos sudėties Seimas peržiūrės visą Mokslo ir studijų reformos paketą. Esu įsitikinęs, kad grįšime prie to, ką buvome įtvirtinę 2007 m. politinių partijų susitarime: bus sudaromos sutartys su aukštosiomis mokyklomis, bus valstybės planavimas. Bus ir „krepšeliai“ – bet ten, kur yra konkurencija. O, svarbiausia, reikėtų grįžti prie jau pasiteisinusio studijų finansavimo modelio, kada kiekvienas studentas moka nedidelę įmoką, o gerai besimokantys atleidžiami ir nuo jos. Manau, kad naujai išrinktiesiems pakaks išmanymo nelipti ant to paties grėblio.
Rimantas Vaitkus,
LSDP švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas
 |
| Pavadinimas |
