„Sauliau, ko tu į kiaušinienę pridėjai, kad su chebra susišnekėti negaliu“, – juokais S.Valiulio klausia jachtos „Lietuva“ kapitonas Osvaldas Kudzevičius.
„Ogi Kimio grybų“, – mįslingai atšauna S.Valiulis. Kimis – mėsos nevalgantis įgulos narys, o jo grybai – tai specialiai jam nupirkti pievagrybiai.
S.Valiulį aš sutikau „Šimtmečio odisėjos“ paskutiniojo plaukimo metu – vandens kelyje iš Rygos į Vilnių jis įgulai ruošė maistą triskart per dieną. Prie 1976 metais pagamintos ir Atlantą perplaukusios bei visą pasaulį apkeliavusios jachtos „Lietuva“ įgulos jis prisijungė 2011 metais, būdamas 56 metų.
Visada traukė laivai
„Praeidavau pro jachtas ir visą laiką širdį suspausdavo – lyg noriu užlipt, lyg noriu pažiūrėti. Nedrįsau. Atvažiuodavau į šventes, pavarvindavau seiles, pažiūrėdavau ir nueidavau“, – 15min jachtoje skusdamas morkas pietums pasakojo kokas.
Saulius Valiulis daug metų dirbo Kelmės policijoje, tačiau 2011 m. išėjęs į atsargą tinginiauti nė nemanė, kaip pat sako, jam reikėjo kažkuo užpildyti atsivėrusią tuštumą.
„Kai 2011 metais pradėjau gyventi Klaipėdoje, man už akių užkliuvo „Vakarų ekspreso“ laikraštis ir skelbimas, kad jachta „Lietuva“ renka įgulą, priima norinčius buriuoti. Tai orientuota į jaunimo užimtumą, bet aš pagalvojau: „Man metų nemažai, bet parašysiu. Kaip bus, taip bus.“ Kaip man vėliau pasakojo Osvaldas, kai gavo laišką iš kažkokio senelio, smagiai pasijuokė, bet pasiūlė prisijungti“, – apie savo buriavimo pradžią pasakojo S.Valiulis.
Kelmę vyras iškeitė į Klaipėdą, kur ir prasidėjo S.Valiulio buriuotojo ir koko karjera.
„Taip 2011 metų pavasarį, kai jachta buvo ruošiama nuleidimui, atėjau, prisidėjau prie tų jachtutės gražinimo darbų, daugiau šveitimo denio, dugno, dažymo ir t.t. Tuo metu man buvo 56 metai. Aš buvau vienas iš vyresnių. Dar buvo atėjęs bendraamžis, bet tik vieną kartą suplaukė ir tuo baigėsi. Paruošėme tą laivą ir prasidėjo miesto regatos“, – pasakojo laivo virėjas.
Koku jis tapo atsitiktinai – vyras buvo vienas tų nedaugelio, kurių nekamuoja jūros liga. Tai ypač svarbu būnant kambuze (laivo virtuvėje), kur ne tik žemė plaukiant siūbuoja, bet ir pilna įvairių maisto kvapų, karšta ir tvanku dėl dujinės viryklės.
„Užsispyriau, kad man niekada nebus bloga ir žuvų aš nešersiu. Manęs nepykino, vienoje regatoje paruošiau pietus, kitoje paruošiau“, – pasakojo jis.
Namuose gamina paprasčiau
Didysis kokavimas, prisimena S.Valiulis, prasidėjo 2012 metais, kai jachta „Lietuva“ išvyko į „The Tall Ships' Races“.
„Ji tęsėsi 2 mėnesius ir 6 dienas, tai čia toks koko iššūkis buvo didžiausias. Jachtoje 3 dienos privalomos su mėsa“, – S.Valiulis atviravo, kad visą tą laiką teko maistą ruošti triskart per dieną.
„Pasigaminu namuose, bet paprastai, ką nors pasigarinu, būna lengvesnis variantas. Tiek daržovių ar bulvių nelupu ir nepjaustau“, – pasakojo kokas.
Beje, S.Valiulis yra medžiotojas, todėl gaminti, nori to ar ne, vis tiek tenka.
„Kai sumedžioji, turi mėsytės, ją reikia paruošti, nuo to viskas ir prasidėjo“, – pasakojo jis.
S.Valiulis pridūrė, kad niekada nesigailėjo pradėjęs buriuoti.
„Nesigailiu, nes man visą laiką to norėjosi. Mano protėviai gal kokie piratai buvo, kad mano kraujas toks“, – pasakojo S.Valiulis.
O kuo „Šimtmečio odisėja“ skiriasi nuo kitų plaukimų, regatų su jachta?
„Yra 5 kadetai, su kuriais bendrauju, ir tas bendravimas leidžia akiratį praplėst. Man jaučiasi tas išskirtinumas. Aišku, čia ne varžybinis etapas, turistinis, bet neskubam, laivo nelaužom, burių neplėšom, bet vis tiek smagu“, – atviravo kokas.
