Pasak teisininkės, mediatorės Raimondos Joskaudienės, Civilinė sauga nėra dokumentas stalčiuje. Tai yra gebėjimas per kelias minutes apsaugoti žmones.
Pirmas principas: oro pavojus nėra darbuotojo asmeninis reikalas
Jeigu darbuotojas tuo metu yra darbe, o klientas – jūsų patalpose, jų saugumas tampa ir organizaciniu įstaigos klausimu.
Teisės aktai numato, kad kitų įstaigų ir ūkio subjektų vadovai atsako už pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms savo vadovaujamoje įstaigoje ar ūkio subjekte. Vadovas arba jo įgaliotas asmuo privalo nedelsdamas perspėti darbuotojus, organizuoti darbuotojų evakavimą, gelbėjimo darbus, civilinės saugos mokymą, vykdyti privalomus nurodymus ir prireikus aprūpinti darbuotojus būtinomis priemonėmis.
„Paprastai tariant: kai gaunamas civilinės saugos pranešimas, vadovas neturi klausti „ar čia rimta?“. Jis turi žinoti, kas įstaigoje daro pirmą, antrą ir trečią veiksmą“, – pabrėžė R.Joskaudienė.
Kokius „namų darbus“ įstaiga turi būti padariusi iš anksto?
Pavojaus metu nėra laiko kurti tvarkų. Jos turi būti parengtos iki pavojaus.
Kiekviena įstaiga ar įmonė, pasak teisininkės, turėtų turėti bent šiuos aiškius sprendimus:
1. Paskirtus atsakingus asmenis.
Ne abstrakčiai „administracija“, o konkrečiai: kas stebi oficialius pranešimus, kas informuoja darbuotojus, kas koordinuoja klientus, kas atsakingas už aukštą, padalinį, pamainą, kas bendrauja su vadovu, kas skambina 112, jei reikia.
2. Saugių vietų schemą.
Turi būti aišku, kur žmonės eis: į priedangą, rūsį, požeminę aikštelę, patalpą be langų, patalpą už kelių sienų ar kitą saugiausią įmanomą vietą. KAM aiškina, kad raudono oro pavojaus atveju gyventojai turi vykdyti perspėjimo nurodymus, skubėti į artimiausią priedangą, o jos nesant – slėptis saugioje patalpoje laikantis dviejų sienų taisyklės.
3. Darbuotojų ir lankytojų informavimo tvarką.
Įstaigoje turi būti numatyta, kokiu kanalu darbuotojai gauna nurodymą: telefonu, vidine sistema, el. paštu, per pamainos vadovą, garsiakalbiu ar gyvu pranešimu. Klientams taip pat turi būti pasakyta ne „palaukite“, o aiškiai: kas vyksta, kur eiti, kas atsakingas ir kada bus teikiama kita informacija.
4. Evakavimo ir pasitraukimo planus.
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas numato, kad kiekviena įmonė ir visi jos padaliniai privalo turėti darbuotojų evakavimo planus, o jie turi būti iškabinti gerai matomose vietose. Darbdavio įgalioti asmenys ir darbuotojų saugos specialistai turi būti gerai susipažinę su evakavimo planais ir avarijų atveju taikomomis priemonėmis.
5. Ekstremaliųjų situacijų valdymo planą, jeigu įstaiga ar objektas atitinka kriterijus.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD) nurodo, kad kriterijus atitinkantys ūkio subjektai ir įstaigos rengia ekstremaliųjų situacijų valdymo planus, kuriuose turi būti aprašyti galimi pavojai, perspėjimo ir veiksmų koordinavimas, informacijos perdavimo tvarka, darbuotojų ir lankytojų apsauga, padarinių šalinimas ir veiklos tęstinumas.
6. Darbuotojų civilinės saugos mokymus.
Įstaigos ar ūkio subjekto vadovas turi organizuoti darbuotojų civilinės saugos mokymą darbo vietose. Mokymai turi būti įforminami protokolu, o krizių valdymo ir civilinės saugos mokymui kasmet turi būti skiriama ne mažiau kaip 2 valandos.
7. Darbo apmokėjimo ir pasišalinimo iš darbo vietos tvarką.
Tai ypač svarbu. Darbuotojai turi iš anksto žinoti, kas laikoma darbo laiku, kas – prastova, kada galima išeiti dėl šeiminių priežasčių, kaip pranešti vadovui, ar galima dirbti nuotoliu, ar galima vėliau atidirbti laiką.
Ką daryti, kai darbo metu paskelbiamas GELTONAS oro pavojus?
Geltonas pranešimas reiškia, kad pavojus tikėtinas, bet pavojų galinčių kelti objektų Lietuvos teritorijoje dar nėra. Gyventojai kviečiami išlikti ramūs, nusimatyti saugią vietą, o pastebėję įtartiną objektą – skambinti 112.
„Įstaigai tai reiškia: dar ne panika, bet jau organizavimas.
Vadovas arba atsakingas asmuo turėtų:
informuoti darbuotojus, kad gautas pranešimas;
patikrinti, ar aiški artimiausia saugi vieta;
įspėti darbuotojus lauke, prie vitrinų, langų, stiklo fasadų, aukštyje, gamyboje ar transporto priemonėse;
pasiruošti stabdyti rizikingus darbus;
informuoti klientus ramiai ir be dramatizavimo;
sekti tik oficialią informaciją: LT72, LRT, KAM, savivaldybės, PAGD, policijos ar kitų kompetentingų institucijų pranešimus“, – pabrėžė R.Joskaudienė.
Pasak jos, geltona nėra priežastis gąsdinti žmones, bet tai yra priežastis vadovui patikrinti, ar įstaiga žino, ką darys po penkių minučių.
Ką daryti, kai paskelbiamas RAUDONAS oro pavojus?
Raudonas oro pavojus reiškia realų pavojų: neatpažintas objektas skrenda Lietuvos oro erdvėje arba yra didelė tikimybė, kad įskris ir gali kelti grėsmę. Tokiu atveju gyventojai turi nedelsdami vykdyti perspėjimo pranešimo nurodymus, skubėti į priedangą arba slėptis saugioje patalpoje.
„Įstaigoje tai reiškia:
stabdomi darbai, kurių tęsimas gali kelti pavojų;
darbuotojai nukreipiami į saugią vietą;
klientai, lankytojai, pacientai, sporto klubo nariai, pirkėjai ar svečiai informuojami ir palydimi;
nenaudojami liftai, jei yra saugesnis evakavimo ar pasitraukimo kelias;
žmonės nevedami prie langų, vitrinų, stiklinių fasadų ar į lauką „pažiūrėti“;
paliekami tik tie darbuotojai, kurių funkcijos būtinos ir kuriems numatytas saugus veikimo algoritmas.
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas aiškiai numato: iškilus pavojui darbdavys ar jo įgalioti asmenys turi kuo greičiau informuoti darbuotojus ir kitus asmenis apie riziką, imtis veiksmų darbams sustabdyti, duoti nurodymus palikti darbo patalpas ir pereiti į saugią vietą, taip pat pranešti vidaus ir išorės tarnyboms, jeigu reikia“, – aiškino R.Joskaudienė.
Anot jos, paprasta taisyklė: kasos planas, grafikas, klientų eilė ar gamybos norma negali būti svarbiau už žmogaus gyvybę.
Ką daryti su klientais ir lankytojais?
Jeigu pavojaus metu jūsų patalpose yra klientai, jie negali būti palikti savieigai.
„Sporto klubas turi galvoti ne tik apie trenerius, bet ir apie žmones baseine, dušuose, persirengimo patalpose. Klinika – apie pacientus. Biblioteka – apie lankytojus. Parduotuvė – apie pirkėjus. Viešbutis – apie svečius. Mokykla ar darželis – apie vaikus“, – teigė R.Joskaudienė.
Pasak jos, klientams turi būti trumpai ir aiškiai pasakyta:
gautas civilinės saugos pranešimas;
prašome eiti į nurodytą saugią vietą;
darbuotojai jus palydės;
laukiame oficialaus pavojaus atšaukimo;
jei turite sveikatos problemų ar būtinybę išeiti – kreipkitės į atsakingą asmenį.
„Svarbu: įstaiga gali ir turi organizuoti žmonių nukreipimą į saugią vietą. Tačiau privataus objekto darbuotojai neturėtų savavališkai užrakinti ar fiziškai sulaikyti veiksnaus suaugusio žmogaus be aiškaus teisinio pagrindo. Kita situacija, jei yra teisėtas pareigūnų, gelbėjimo darbų vadovo ar operacijų vadovo nurodymas – tokie nurodymai civilinės saugos situacijoje gali būti privalomi“, – pabrėžė R.Joskaudienė.
Ar darbuotojas gali pasišalinti iš darbo vietos?
Čia reikia atskirti kelias situacijas.
„Jeigu darbuotojas pasitraukia į priedangą ar kitą saugią vietą pagal darbdavio, pareigūnų ar civilinės saugos pranešimą, tai nėra darbo drausmės pažeidimas. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas numato, kad pavojaus atveju darbuotojai turi teisę nutraukti darbą, išeiti iš darbo patalpos ir palikti darbo vietas, o tokie veiksmai negali turėti jiems nepalankių pasekmių, jei jie siekė apsaugoti save ar kitus darbuotojus nuo pavojaus“, – teigė R.Joskaudienė.
Pasak jos, jeigu darbuotojas yra darbdavio žinioje, vykdo nurodymus, laukia priedangoje ar saugioje patalpoje darbo metu, toks laikas paprastai turi būti vertinamas kaip darbo laikas. Darbo kodeksas darbo laiką apibrėžia kaip bet kokį laiką, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje arba atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Į darbo laiką taip pat įtraukiamas prastovos laikas.
„Jeigu darbdavys dėl objektyvių priežasčių nebegali suteikti darbuotojui darbo, gali būti sprendžiamas prastovos klausimas. Darbo kodekso 47 straipsnis numato, kad prastova gali būti skelbiama, kai darbdavys negali suteikti darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės. Jei prastova trunka iki vienos darbo dienos, darbuotojui mokamas vidutinis darbo užmokestis“, – aiškino teisininkės.
Jos teigimu, jeigu darbuotojas pagrįstai atsisako dirbti dėl pavojaus saugai ir sveikatai, už tokį laiką jam mokamas vidutinis darbo užmokestis. Tačiau jeigu atsisakymas dirbti būtų nepagrįstas, už nedirbtą laiką darbo užmokestis nemokamas.
O jeigu darbuotojas nori išvykti pasiimti vaikų?
Žmogiškai tai labai suprantama. Tačiau teisiškai ir praktiškai reikia vertinti situaciją.
„Jeigu paskelbtas aktyvus oro pavojus ir darbuotojas jau yra saugioje vietoje, spontaniškas išvykimas per miestą nebūtinai bus saugiausias sprendimas. LT72 rekomenduoja be ypatingos priežasties nepalikti gyvenamosios vietos, nevaikščioti gatvėmis ir atviromis teritorijomis, o gavus nurodymą slėptis – įsivertinti, ar per kelias minutes pasieksite priedangą, arba naudotis saugiausia esamo pastato patalpa“, – teigė R.Joskaudienė.
Todėl įstaigoje, pasak jos, turi būti iš anksto numatytas algoritmas:
darbuotojas praneša tiesioginiam vadovui;
vadovas įvertina, ar darbuotojo išvykimas neprieštarauja oficialiems nurodymams;
jei galima – darbuotojui suteikiamas laikas šeiminiam klausimui spręsti;
darbo laikas apskaitomas pagal faktinį teisinį pagrindą: darbo laikas, prastova, nemokamas laisvas laikas, susitarimas dėl laiko perkėlimo ar kitas teisėtas sprendimas;
jei vyksta aktyvus pavojus – darbuotojui rekomenduojama pirmiausia susisiekti su vaiko ugdymo įstaiga ir nevykti į pavojingą zoną be būtino pagrindo.
Darbo kodeksas numato, kad darbo dienos metu darbuotojo prašymu gali būti suteikiamas nemokamas laisvas laikas asmeniniams poreikiams, o darbdavys privalo suteikti nemokamą laisvą laiką, jei prašymas susijęs su skubiomis šeiminėmis priežastimis ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju, kai darbuotojas privalo tiesiogiai dalyvauti. Šalys taip pat gali susitarti dėl darbo laiko perkėlimo į kitą darbo dieną ar pamainą.
„Svarbi išvada: oro pavojus savaime nereiškia, kad kiekvienas darbuotojas automatiškai gauna mokamą laisvą laiką asmeniniams reikalams. Tačiau darbdavys turi pareigą saugiai organizuoti darbą ir protingai spręsti darbuotojų šeiminius poreikius“, – teigė R.Joskaudienė.
Ko įstaigai negalima daryti?
Pasak R.Joskaudienės negalima ignoruoti civilinės saugos pranešimo; Negalima darbuotojams sakyti: „čia jūsų asmeninis reikalas“; Negalima versti darbuotojų tęsti darbą pavojingoje vietoje; Negalima laikyti klientų nežinioje; Negalima neturėti atsakingo asmens ir tikėtis, kad „visi patys supras“; Negalima po įvykio sukurti dokumentų atbuline data; Negalima bausti darbuotojo už tai, kad jis pagrįstai nutraukė darbą siekdamas apsaugoti save ar kitus; Negalima formaliai turėti planą, kurio niekas nėra skaitęs ir pagal kurį niekas nėra mokytas.
„Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas numato, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, ir ši pareiga negali būti perkelta darbuotojams vien todėl, kad jie ir patys turi rūpintis sauga“, – pabrėžė teisininkė.
Kas gresia, jeigu įstaiga nieko nedaro?
Atsakomybė gali būti kelių rūšių.
Pirma – administracinė atsakomybė už civilinės saugos teisės aktų nevykdymą ar pažeidimą. ANK 526 straipsnyje numatytos baudos juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, o karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio metu, kai kyla pavojus žmonių gyvybei ar sveikatai, baudos gali siekti nuo 1500 iki 6000 eurų.
Antra – atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus. ANK 96 straipsnyje numatyta atsakomybė darbdaviams, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, o jei dėl pažeidimo galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas darbe, avarija ar atsirasti kitų sunkių padarinių, bauda gali būti nuo 1000 iki 2000 eurų.
Trečia – baudžiamoji atsakomybė, jeigu dėl darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo įvyksta sunkus ar mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe arba atsiranda kitokių sunkių padarinių. Tokiu atveju BK 176 straipsnis numato baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki septynerių metų, o atsakomybė gali kilti ir juridiniam asmeniui.
„Bet didžiausia rizika nėra bauda. Didžiausia rizika – darbuotojo ar kliento sužalojimas, žūtis, chaosas, reputacijos praradimas ir klausimas, į kurį po įvykio reikės atsakyti labai konkrečiai: ką jūs padarėte, kai gavote įspėjimą?“, – apibendrino R.Joskaudienė.
Trumpa atmintinė vadovui
Iki pavojaus:
paskirkite atsakingus asmenis;
parenkite informavimo tvarką;
pažymėkite saugias vietas;
turėkite darbuotojų ir lankytojų nukreipimo algoritmą;
parenkite ar atnaujinkite evakavimo planus;
įvertinkite, ar privalote turėti ekstremaliųjų situacijų valdymo planą;
organizuokite civilinės saugos mokymus;
nustatykite darbo laiko, prastovos ir pasišalinimo iš darbo vietos taisykles.
Gavus GELTONĄ pranešimą:
informuokite darbuotojus;
patikrinkite saugią vietą;
pasiruoškite sustabdyti rizikingus darbus;
sekite oficialią informaciją.
Gavus RAUDONĄ pranešimą:
stabdykite pavojingus darbus;
nukreipkite darbuotojus ir klientus į saugią vietą;
neverskite žmonių likti rizikingose zonose;
laukite oficialaus atšaukimo.
Paskelbus BALTĄ:
organizuotai grįžkite prie veiklos;
patikrinkite, ar visi saugūs;
užfiksuokite, kas įvyko;
peržiūrėkite, kas veikė, o kas ne.
