– Nesimatėme nuo praėjusių metų „Balticbest“. Kas naujo Lietuvos reklamoje nutiko per metus?
– Hmm, leiskit pagalvot. Na, galime pradėti nuo to, kad tokiu metu paprastai plušėtume ruošdami darbus Lietuvos reklamos festivaliui „ADrenalinas“, tačiau šiemet jis vyks ne birželio pradžioje, o kažkada rugsėjį, jau po „Balticbest“.
– O kas nutiko? Čia visam laikui?
– Manau, tik šiemet. Tiksliai nežinau, kas nutiko, tačiau spėju, kad buvome pernelyg užsiėmę pro bono kategorija, teisėjavimo taisyklių keitimu ir kitokiais sostų karais, todėl nespėjome suorganizuoti festivalio. Kita vertus, dabar kalbėčiausi viena akimi žvairuodamas į klipų vertimus ir kampanijų aprašymus, o tuščių kavos puodelių ant mano stalo būtų dar daugiau. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nors ir kažkiek susiskaldome, kalbai pakrypus apie „ADrenaliną“, dėl kelių dalykų šiemet buvome pakankamai vieningi.
Pavyzdžiui, visai neseniai buvo išleista knyga apie Lietuvos reklamą 1918 – 1940 metais. Knygos sumanytojas Ramūnas Minkevičius subūrė skirtingose reklamos agentūrose dirbančius žmones peržiūrėti kelis tūkstančius senų reklamų, atrinkti publikuotinas ir jas apžvelgti. Gavosi šauni knyga, kuri turėtų būti įdomi ne tik reklamos kūrėjams, kurie atras, kad mūsų seneliai važinėjo su „Harley“ motociklais, pasitepę „Nivea“ kremu ir kramtydami „Wrigley“ kramtomąją gumą.
Kitas dalykas, kuris surinko reklamišius ir net rinkodaristus po vienu stogu, buvo pirmosios reklamos mokyklos „The Atomic Garden“, kuri įsikūrusi čia pat, nusileidus laiptais žemyn, atidarymas.
– Kokios yra naujausios Lietuvos reklamos tendencijos?
– Tendencijų gal ir yra, bet ar jos naujos ir ar būdingos tik lietuviškai reklamai, abejoju. Didieji klientai ieško tų pačių senų dalykų: teigiamų emocijų, gražios muzikos, aspiracinio gyvenimo, apetitą žadinančio produkto pabaigoje ir t.t. Visi paslaugų prekės ženklai „vartotojocentriški“, visiems prekybos centrams svarbi šeima, o visam alui – tradicijos. Tai natūralu, kai esi brandžioje kategorijoje ir tenori išsaugoti status quo.
Kaip reklamos kūrėjui daug įdomiau dirbti su taip vadinamais „challenger“ prekės ženklais, žaisti atakuojantį, o ne gynybinį futbolą.
Aišku, kaip reklamos kūrėjui daug įdomiau dirbti su taip vadinamais „challenger“ prekės ženklais, žaisti atakuojantį, o ne gynybinį futbolą.
Šiemet pavyko padaryti keletą tokių projektų ir didesniems klientams. Pavyzdžiui, „Ergo“ gyvybės draudimą pardavinėjome kaip „valios draudimą“. Nors tai draudimo paslauga, padedanti taupyti pinigus ateičiai (pensijai ar vaikų studijoms), tačiau praktiškai taip draudžiama valia. Iš tikrųjų, visi gali taupyti pinigus. Patys. Kai kurie net pradeda. Tačiau, jau po kelių mėnesių dauguma jų nustoja pervesti pinigus į „tą neliečiamąjį ateities fondą“, nes kaip tik dabar buvo nuolaida tam „labai reikalingam daiktui“. Ir viso gero, valia…
Kitą mažiau tradicinę reklamos kampaniją įvykdė bankas „DNB“. Joje matomas išgalvotas personažas Donatas Trumpas, trumpinimo skyriaus vadovas, jis pristato atnaujintą mobiliąją programėlę, su kuria viskas trunka trumpiau. Trumpinimo viruso neišvengė banko generalinis direktorius, „LEAN“ konferencijoje dalyvavęs vilkėdamas Donato Trumpo kostiuminius šortus ir patekęs ant „Verslo Žinių“ viršelio.
Gal aš kartais kaip strutis, galvą pasikišęs sau po užpakaliu, ir nematau, ką kitos agentūros daro, bet pavydo vertų kampanijų kažkaip paskutiniu metu neužfiksavau.
– O kaip tarptautiniai klientai? Pavyzdžiui IKEA? Daug kas turbūt pavydi, kad dirbate su tokiu garsiu prekės ženklu.
– Tai tik todėl, kad jie nežino „the IKEA way“. Tam, kad būtų geri galutiniam vartotojui, IKEA turi būti itin griežti savo tiekėjams. Reklama – ne išimtis. Man tai sunkiausias prekės ženklas, su kuriuo yra tekę dirbti.
Tiesą sakant, po įvedimo kampanijos nelabai ką jiems besukūrėme. IKEA nebūtų IKEA – nieko nedaro be reikalo. Jie nedaro inovacijos dėl inovacijos. Kai reikia reklamos, pirmiausia pasižiūri, ar negali adaptuoti tinkamo tarptautinio sprendimo.
– Ar galėtum pasakyti, kad rinkoje stinga naujų drąsių žaidėjų?
– Nauji žaidėjai – maži žaidėjai. Aišku, jie drąsesni, nes dar neturi lojalios vartotojų bazės, kurią bijotų prarasti, padarę įžūlesnę komunikaciją. Pastaruoju metu atsirado nemažai naujų prekės ženklų. Lietuviai mėgsta ir net didžiuojasi „Naive“ šokoladu, su derama pagarba nešioja Giedriaus Paulausko džinsus ir geria „Dundulio“ alų. Tačiau jie nėra didiejį reklamdaviai, neturi medija biudžetų, nefilmuoja klipų, todėl jie įdomesni pirkėjams, o ne reklamos agentūroms.
– Per pastaruosius metus „Milk“ smarkiai užaugo? Kas toliau?
– Teisybė, per pusantrų metų iš 18 žmonių agentūros pasidarėme arti 50. Pasiekėme tašką, kur galime būti tik arba mažesni, arba neužsidaryti Lietuvoje.
– Turite omenyje, kad matote savo paslaugų eksporto potencialą?
– Veikiau nematome kitos išeities. Šioks toks kaimyninis eksportas visada yra: Latvija, Estija, Baltarusija. Tačiau pastaruoju metu dirbome prie keleto projektų Gruzijoje, Uzbekijoje ir pan.
Iš Lietuvos į rytus eksportuojasi lengviau nei į vakarus. Tiesa, po ilgų derybų sutarėme dėl vienos mūsų kurtos reklamos kampanijos teisių pardavimo kanadiečiams.
Iš Lietuvos į rytus eksportuoti lengviau nei į vakarus. Tiesa, po ilgų derybų sutarėme dėl vienos mūsų kurtos reklamos kampanijos teisių pardavimo kanadiečiams.
– Tai štai kodėl pas jus dirba tiek užsieniečių?
– Ne, tikrai ne. Užsieniečių pas mus visada buvo, dabar tik proporcingai padaugėjo. Lietuvos reklamos industrija, palyginti su Lenkijos, Čekijos, Rumunijos ir net Rusijos – nuskriausta tuo atžvilgiu. Kaip rinka mes nebuvome įdomūs ekspatams, pas mus nebuvo kūrybos vadovų britų ir amerikiečių, iš kurių būtume galėję mokytis. Tuo tarpu tinklinės agentūros kitose Naujosios Europos šalyse tokiu būdu užaugino naują reklamos kūrėjų kartą. Dar neseniai pažiūrėjęs į apdovanoto „BBDO Maskva“ darbo autorių pavardes nebūtum radęs nei vieno ruso. O dabar?
– Na, ir klientams turbūt daro įspūdį tokia tarptautinė komanda?
– Iš pirmo žvilgsnio gali taip pasirodyti. Be to, ir tarp klientų irgi yra nemažai užsieniečių, todėl dažnai prezentacijos ir taip turi vykti anglų kalba. Tačiau čia galima lengvai perlenkti lazdą. Pavyzdžiui, pastebėti, kad septyni lietuviai tarpusavyje turi kalbėtis angliškai tik dėl to, kad kambaryje yra vienas užsienietis. Todėl „engiam“ kolegas užsieniečius agentūros viduje ir vengiam bereikalingos egzotikos susitikimuose su klientais.
