2026 m. gegužės 20 d. Krašto apsaugos ministerija paaiškino, kad „oro pavojus“ gali reikšti situaciją, kai neatpažintas objektas skrenda Lietuvos oro erdvėje arba yra didelė tikimybė, kad jis į ją įskris ir gali kelti grėsmę šalies teritorijoje. Tokiu atveju gyventojai turi vykdyti perspėjimo pranešimo nurodymus, skubėti į artimiausią priedangą, o jos nesant – slėptis saugioje patalpoje, laikantis dviejų sienų taisyklės.
Teisiškai, pasak teisininkės, mediatorės Raimondos Joskaudienės, tai reiškia vieną paprastą, bet dažnai pamirštamą dalyką: sutartyse reikia numatyti ne tik normalų vykdymą, bet ir sutarties elgesį krizinėje situacijoje.
1. Vien „force majeure“ punkto nepakanka
Daugelyje sutarčių yra standartinė frazė: „Šalis neatsako už įsipareigojimų nevykdymą dėl force majeure aplinkybių.“ Tačiau tokia nuostata dažnai yra per bendra.
Pagal Civilinio kodekso 6.212 straipsnį šalis atleidžiama nuo atsakomybės tik tada, kai įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti, negalėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu ir negalėjo užkirsti kelio šioms aplinkybėms ar jų pasekmėms. Taip pat svarbu: vien pinigų trūkumas, prekių nebuvimas rinkoje ar kontrahentų vėlavimas savaime nelaikomi nenugalima jėga.
„Todėl sutartyje verta aiškiai aptarti:
kas laikoma ypatinga saugumo aplinkybe: oro pavojus, oficialus nurodymas slėptis, evakuacija, priedangų naudojimas, karo grėsmė, ryšių ar elektros tiekimo sutrikimas;
ar tokia aplinkybė stabdo terminus;
kiek laiko stabdo;
kada sutarties vykdymas atnaujinamas;
ar taikomos netesybos;
kokius įrodymus turi pateikti šalis, kuri remiasi tokia aplinkybe“, – patarė R.Joskaudienė.
Svarbiausia, pasak jos, kad force majeure nėra patogus pasiteisinimas nevykdyti sutarties. Tai įrodinėjama teisinė situacija.
2. Reikia atskirti: neįmanoma vykdyti ar tik tapo sunkiau vykdyti?
Ne kiekviena krizinė situacija reiškia, kad sutarties neįmanoma vykdyti. Kartais ją vykdyti įmanoma, bet pasikeičia sąnaudos, rizikos, logistika, saugumo reikalavimai, terminai ar darbo organizavimas.
Tokiais atvejais gali būti aktualus Civilinio kodekso 6.204 straipsnis – sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms. Pagal šią normą, jeigu sutarties vykdymas vienai šaliai tampa sudėtingesnis ir iš esmės pasikeičia sutartinių prievolių pusiausvyra, šalis gali kreiptis dėl sutarties pakeitimo, tačiau toks kreipimasis savaime nesuteikia teisės vienašališkai sustabdyti sutarties vykdymo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nenugalimos jėgos ir iš esmės pasikeitusių aplinkybių institutai yra sutarties privalomumo principo išimtys, todėl turi būti taikomi atsargiai, vertinant konkrečias faktines aplinkybes.
„Todėl protinga sutartyje įrašyti ne tik „force majeure“, bet ir persiderėjimo mechanizmą:
per kiek laiko šalis turi pranešti apie pasikeitusias aplinkybes;
kokius dokumentus pateikti;
per kiek laiko šalys turi susitikti ar apsikeisti pozicijomis;
kas vyksta, kol deramasi;
ar galima laikinai pakeisti kainą, terminą, paslaugos formatą, pristatymo būdą“, – aiškino R.Joskaudienė.
3. Terminai: ar oro pavojus automatiškai sustabdo vykdymą?
Sutartyje turi būti aišku, kas vyksta su terminais.
Pavyzdžiui:
ar paslaugos suteikimo terminas pratęsiamas tik faktinio pavojaus laikui;
ar pridedamas papildomas protingas laikas veiklai atkurti;
ar vėlavimas dėl oficialaus pavojaus pranešimo nelaikomas pažeidimu;
ar klientas turi teisę reikalauti nuolaidos;
ar tiekėjas turi teisę keisti pristatymo laiką;
ar renginys perkeliamas, vykdomas nuotoliu, ar nutraukiamas.
„Sutartyje nereikėtų palikti spragos: „pažiūrėsime pagal situaciją“. Būtent tada ir prasideda ginčai“, – įspėjo R.Joskaudienė.
4. Darbo ir paslaugų sauga turi būti aukščiau už terminą
Jeigu sutartis susijusi su darbuotojais, paslaugų teikimu patalpose, renginiais, mokymais, prekybos vietomis, gamyba ar klientų aptarnavimu, būtina įvertinti darbuotojų saugos aspektą.
Todėl sutartyse su rangovais, paslaugų teikėjais, patalpų valdytojais, renginių organizatoriais verta aiškiai numatyti:
kas priima sprendimą stabdyti veiklą;
kas informuoja darbuotojus, klientus, dalyvius;
kur yra artimiausia priedanga ar saugi patalpa;
kas atsakingas už lankytojų, klientų, vaikų, senjorų ar žmonių su negalia nukreipimą;
kas vyksta su paslaugos kaina, jeigu paslauga nutraukiama dėl saugumo;
kas atsako, jei nebuvo užtikrintas saugus išėjimas ar aiškūs nurodymai.
5. Patalpos, nuoma, renginiai ir paslaugos: reikia numatyti finansines pasekmes
Jeigu nuomojamos patalpos, organizuojami mokymai, konferencijos, renginiai, sporto užsiėmimai, vaikų veiklos, grožio, sveikatinimo ar kitos paslaugos, būtina aptarti:
ar mokestis mokamas, jeigu paslauga neįvyksta dėl oficialaus pavojaus;
ar renginys perkeliamas;
ar klientui grąžinami pinigai;
ar mokestis įskaitomas į kitą datą;
ar patalpų nuomininkas moka nuomą už laiką, kai negalėjo saugiai naudotis patalpomis;
ar paslaugų teikėjas turi teisę pakeisti paslaugos formatą į nuotolinį;
ar šalys dalijasi nuostoliais.
„Tokios nuostatos nėra panikos ženklas. Tai – brandžios sutarties požymis“, – akcentavo teisininkė.
6. Pranešimai: sutartyje turi būti ne tik el. paštas
Krizinėje situacijoje el. laiškas gali būti per lėtas. Todėl verta numatyti specialų pranešimų režimą:
atsakingų asmenų telefono numerius;
SMS ar kitą greitą kanalą;
kas laikoma tinkamu pranešimu;
per kiek laiko reikia informuoti kitą šalį;
kam siunčiami pranešimai po darbo valandų;
ką daryti, jeigu neveikia ryšys.
Civilinio kodekso 6.212 straipsnis numato pareigą pranešti kitai šaliai apie nenugalimos jėgos aplinkybės atsiradimą ir jos įtaką sutarties vykdymui. Jei kita šalis tokio pranešimo negauna per protingą laiką, gali kilti pareiga atlyginti dėl nepranešimo atsiradusius nuostolius
