Nuo varžtukų iki traukinių
Lietuvos traukinių pasaulyje nėra vietos, kuri taip stipriai pulsuotų geležinkelio dvasia, kaip Radviliškis. Vos 15 tūkstančių gyventojų mieste turbūt negalima rasti žmogaus, tarp kurio giminių ar draugų nebūtų dirbančio geležinkelyje. Traukinio mašinisto A. Ušinsko šeima šią taisyklę patvirtina su kaupu. Šypsodamasis radviliškietis pradeda skaičiuoti: ir mamos brolis, ir dėdė, ir net jo prosenelė dirbo geležinkelyje. Tęsdamas šeimos tradicijas, Artūras taip pat įsidarbino „Lietuvos geležinkeliuose“.
Pašnekovas nuo pat vaikystės gyveno netoli geležinkelio ir, kaip pats sako, virte virė tame pasaulyje. Gyvai matė ūžiantį gyvenimą prie bėgių, o iš vyresnių kartų girdėdavo istorijų, apie tai, kaip viskas vyko dar anksčiau, kaip, iki telefonų paplitimo, per garsiakalbius žmones kviesdavo į darbą.
„Turbūt aš tiesiog toks užaugau. Mane, kiek save atsimenu, traukė technika, patikdavo varžtukus pasukinėti. Kai pagalvodavau apie mašinisto darbą, jis man visada atrodė toks rimtas ir vyriškas – man tai labai patiko“, – nusišypso Artūras.
Biure neužtektų laiko gyventi
„Jums reikėtų kabinoje pavažiuoti, tada suprastumėte, koks yra tas mašinisto darbas. Nesusidūrusiam žmogui sunku paprastais žodžiais tai paaiškinti“, – nusijuokia radviliškietis.
Mašinisto kasdienybė nėra panaši į vairuotojo, kuris rieda greitkeliu. Kiekvieną kartą atėję į darbą mašinistai turi prisitaikyti prie skirtingo ilgio ir svorio traukinių ir jų sąstatų, nuo jų kelionės tikslo priklausys kelio profilis. Pašnekovas pabrėžia dėmesio, atidumo ir reakcijos svarbą. Nors jau yra sukaupęs 27 metus patirties, prisipažįsta, kad kiekviena kelionė yra vis kitokia.
„Jeigu man tai nepatiktų, tikrai nedirbčiau šio darbo taip ilgai. Visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad esu labai patenkintas. Man patinka mano atlyginimas, man patinka tai, kad kiekviena diena yra kitokia ir įdomi. Jeigu aš būčiau užstrigęs nuo pirmadienio iki penktadienio biure, man niekaip neužtektų laiko gyventi. Žmonės, kurie dirba didmiesčių biuruose, pradeda darbą 8 ryto ir grįžta 7 vakaro, o aš savo pamainą atidirbau – ir parą laisvas. Turiu daug daugiau laisvo laiko ir galiu jį skirti savo pomėgiams, kinui, šeimai ir vaikams“, – darbo privalumus vardija Artūras.
Ilgas kelias, prasidėjęs nuo senoviškai skambančio pirklio
„Kai dar buvau vos devintoje klasėje, buvo žmonės vadinami pirkliais. Pirkliai jaunimą viliodavo stoti į profesinės technikos mokyklas. Turbūt pirklio siūlymas mokytis geležinkelyje ir buvo pirmoji kibirkštis mano tolimesnėje karjeroje. Būdamas aštuoniolikos baigiau mokyklą ir tiesiu taikymu patraukiau dirbti į geležinkelį. Nuo tos dienos praėjo 27 metai, o aš, kaip matote, vis dar dirbu čia“, – atsiminimais dalijasi Artūras.
Kelias iki mašinisto kvalifikacijos turėjo kelias stoteles, kurias kandidatai turėdavo įveikti. Kaip ir buvo įprasta, Artūras savo karjerą pradėjo nuo dabar jau panaikintos padėjėjo pozicijos. Trejus metus dirbęs padėjėju, Artūras išvyko į Vilnių mokytis mašinisto profesijos vingrybių. Mokslų pabaigoje reikėjo laikyti kvalifikacijos egzaminus, kuriuos išlaikius kandidatas gaudavo mašinisto teises. Tačiau, tai dar nebūdavo pabaiga. Kaip ir kiti kandidatai, pašnekovas tada atlikinėjo praktiką, po kurios išsilaikė teorijos egzaminus. Tik išlaikius šiuos egzaminus, Artūras galų gale tapo pilnaverčiu mašinistu.
„Kadangi dabar padėjėjų nebėra, gali kilti klausimas, ką gi jie darydavo? Anksčiau buvo griežta tvarka – visada dirbdavome po du. Mašinistas ir jo padėjėjas sudarydavo lokomotyvo brigadą. Senesni šilumvežiai reikalavo daugiau priežiūros ir tai buvo padėjėjo atsakomybė. Taip pat, padėjėjai turėdavo stebėti signalus ir padėti mašinistui tinkamai atlikti savo pareigas.
Ankstesniais laikais buvo labai aiški skirtis tarp mašinistų ir padėjėjų. Padėjėjai jausdavo pagarbą savo mašinistams, iš jų nuolat mokydavosi ir semdavosi patirties. Iki dabar puikiai atsimenu savo pirmąjį mašinistą – jis buvo labai ramus žmogus ir tikrai iš jo išmokau labai daug vėliau pravertusių pamokų“, – šiltai apie praeitį atsiliepia pašnekovas.
Geram mašinistui privaloma tobulėti
Artūras patikina, kad senųjų šilumvežių pakeitimas į naujesnius modelius privertė daug mokytis ir tobulėti. Pasikeitimus pašnekovas įvardija teigiamai, nes mašinisto darbo dinamika ir nuolatinis mokymasis šią profesiją padaro labai įdomia.
„Nors naujosios technologijos darbą palengvina, jas perimti reikia naujų žinių, nuolat žengti koja kojon su technologiniu progresu. Mes geležinkeliuose turime niekad neatsilikti ir greitai perprasti naujoves. Niekad nesijauti, kad užsisėdi vietoje, nuolat tobulėji, mokaisi ir perimi naujas žinias. Nedarykite klaidos manydami, kad mašinisto darbas nereikalauja labai daug žinių“, – pokalbį užbaigia patyręs geležinkelietis.
