Šiaulių regionas bene labiausiai nukraujavo nuo emigracijos, per 10 metų prarado apie 40 proc. gyventojų. Žmonės emigruoja ne tik į užsienį, bet ir į kitus Lietuvos miestus – sostinę, Kauną, pastaruoju metu ypač populiarėja Klaipėdos regiono kryptis.
Vien iš Šiaulių miesto kasmet į kitus šalies miestus išvyksta po 1000 gyventojų. Užtat Šiauliai gali pasigirti palyginti gražiu nedarbo lygiu – 5,8 proc., kai Lietuvoje bedarbių skaičius sukasi apie 10–11 proc.
Studentai sostinėje ir regionuose skiriasi. Niekam ne paslaptis, kad geriausiai besimokantys jaunuoliai patraukia į didmiesčius.
Ir vis dėlto, pasak Šiaulių valstybinės kolegijos direktorės Natalijos Šedžiuvienės, Lietuva – ne tik Vilnius, nors regionuose gyvenimas ir kitoks.
„Regionai gyvena, išgyvena ir visai neprastai vykdo savo misiją, turi savo viziją. Kyla pramonė, per dvejus metus Šiauliuose veiklą pradėjo trys naujos įmonės, atsigauna pramonės parkas, didžiulės investicijos plaukia į laisvąją ekonominę zoną – perspektyvas matome“, – forume „Auštasis mokslas – misija (ne)įmanoma“ kalbėjo N.Šedžiuvienė.
Gerai įmitę ir seksualiai susirūpinę
Diskusijoje „Ūkio plėtra ir galimybės įsidarbinti: kokia aukštojo mokslo pridėtinė vertė“ N.Šedžiuvienė pasidžiaugė, kad kolegija prisideda prie regioninės politikos vykdymo ir sulaiko jaunimą.
Kolegijai pavyko išsaugoti stabilų studentų skaičių, iki šių metų ji vis dar priima daugiau studentų nei išleidžia. Tačiau koks tas studentų kontingentas?
„Šviesių akių norėtųsi daugiau, – neslėpė direktorė. – Studentai sostinėje ir regionuose skiriasi. Niekam ne paslaptis, kad geriausiai besimokantys jaunuoliai patraukia į didmiesčius. Tai suprantama. Aš irgi norėčiau, kad mano gabus vaikas mokytųsi Vilniuje.“
N.Šedžiuvienė nupiešė regiono aukštosios mokyklos studento portretą. „Į kolegiją jie ateina 19–20 metų: gerai įmitę, labai seksualiai susirūpinę, turi polinkių į alkoholį. Tokia realybė – ir tokį kontingentą mes paleidžiame į auditoriją“, – pasakojo N.Šedžiuvienė.
Išspaudžia maksimumą?
Į tą auditoriją ateina dėstytojas. N.Šedžiuvienė ragina pažvelgti ir į jo portretą.
Dėstytojas į auditoriją labai dažnai ateina gerokai pavargęs. Ir pavargęs ne nuo žinių, kurias atsineša, bet nuo gyvenimo, kurį gyvena.
„Dėstytojas į auditoriją labai dažnai ateina gerokai pavargęs. Ir pavargęs ne nuo žinių, kurias atsineša, bet nuo gyvenimo, kurį gyvena. Jam reikia išlaikyti šeimą, ypač jaunam dėstytojui. Ir jis blaškosi: tai vienoje aukštojoje mokykloje, tai kitoje, ieškodamas, kur dar galėtų uždirbti. Reikalavimas, kad 30 proc. kolegijos dėstytojų turėtų praktinio darbo įpareigoja tam, kad daugelis dar bando dirbti ir labai realų darbą versle“, – nušvietė N.Šedžiuvienė.
Trečiasis jos nupieštas portretas – regiono darbdavio: „Pavyzdžiu toms įmonėms, kurios turi labai inovatyvius, žingeidžius vadovus. Tačiau regionuose klesti vidutinis ir smulkus verslas.
Didžioji dalis darbdavių, deja, yra tie, kurie sukūrė verslą ir nori greito pelno. Ir dar drįsta skųstis, kad darbuotoją po aukštosios mokyklos turi apmokyti.“
N.Šedžiuvienė apibendrino: „Su tokiais žmogiškaisiais ištekliais, su kuriais dirba regionų aukštosios mokyklos, sugebame pasiekti visai neprastų rezultatų: ir tų specialistų parengiame, ir išsilavinimą suteikiame.“