Viruso cunamis – per kelias dienas atšaukta 90 proc. užsakymų

– Kas nutarta praėjusį pirmadienį vykusiame bendrovės valdybos posėdyje?

– Kadangi mūsų Seimas niekaip nesugeba iki galo apsispręsti dėl paramos verslui – nėra priimta jokių konkrečių tvarkų, išaiškinimų, sprendimų, kol kas girdime tik pažadus, – šiandien mums belieka tik laukti. Kai valdžios vyrai turės ką konkrečiai pasiūlyti, tada ir mes galėsime daryti sprendimus.

– Kokia įmonės situacija dabar, paskutinę savaitę iki Velykų? (tekstas rengtas dar prieš Šv. Velykas, – red. past.)

– Užbaigiame anksčiau pradėtus darbus, nutraukti juos būtų neracionalu ir nenaudinga – tiesiog liktų sugadintos medžiagos. Dirbame 30–50 procentų pajėgumu, žiūrint kokia diena, bet po Velykų, kai ir šie darbai bus baigti, gamyba visiškai sustos. Tada viskas –
turime skelbti prastovas ir laukti pandemijos pabaigos, ekonomikos atsigavimo ar dar kokių nors nuo mūsų nepriklausančių veiksnių.

– Dėl kokių priežasčių gamybą tenka stabdyti?

– Mes gaminame vilnonius verpalus kilimams, kurie yra skirti tiek namų ūkiams, tiek viešbučių tinklams, sporto kompleksams, kruiziniams laivams, lėktuvams ir panašiai. Praktiškai visas šis sektorius užsidaro – kruiziniai laivai sustojo vieni pirmųjų, paskui juos ir viešbučiai. Žmonėms, kurie planavo vienokias ar kitokias investicijas, keisti būstus, pagerinti esamus ar panašiai, dabar tai taip pat nėra pirmo būtinumo poreikis. Taigi visi pagrindiniai mūsų užsakovai – didieji Europos šalių ir kiti kilimų fabrikai – tiesiog sustabdė užsakymus. Per 4–5 dienas jų praradome 90 procentų.

– Kaip dabar atrodo įmonės cechai? Kuo užimti darbuotojai, kai neišnaudojama nė pusės gamybinių pajėgumų?

– Tie žmonės, kurie gali dirbti karantino laikotarpiu – neturi mažų vaikų, kuriuos reikėtų prižiūrėti, ar panašiai, – tebeateina. Aišku, dabar jie užimti gerokai mažiau, nes darbuotojų daug, o pamainų skaičius sumažintas, sustabdyta didžioji dalis staklių, kitų įrengimų. Susidėliojome grafikus, bandome šiek tiek krutėti, juk kai žmogus dirba, vis viena turi šiokias tokias pajamas. Su tais, kas turėjo prisikaupę atostogų, sutarėme, kad dabar visas jas išnaudos. Tad dalis žmonių vis dar atostogauja. Bet kai grįš, darbo jiems neturėsime. Būsime priversti leisti į prastovas.

Iš viso šiandien turime 429 darbuotojus.

„Danspin“ archyvo nuotr./Įmonės darbuotojai, kaip ir jos vadovai, tiki, kad atsitiesti pavyks. Visi kartu yra pasiryžę išgyventi šį sunkų laiką.

– Kokiems galimiems scenarijams ruošiasi Danijos bendrovės „Danspin“, kuriai priklauso ir Raseinių įmonė, savininkai?

– Yra optimistinis ir pesimistinis planas.

Susiskaičiavome, kad norint išlaikyti gyvą, pulsuojančią įmonę tris mėnesius nieko nemažinant, išsaugant visas darbo vietas reikia maždaug milijono eurų. Esame pasiryžę tą sumą paaukoti ir laukti. Jeigu per tris mėnesius situacija neišsisprendžia, kitas žingsnis būtų dar trims mėnesiams tą laukimą pratęsti. Bet kadangi per tą laiką jau atsirastų kitų nuostolių – susijusių su žaliavomis, įsipareigojimais ir kitais panašiais dalykais, – tampa neaišku, kiek būsime pajėgūs finansiškai išsilaikyti.

– Iš kokių lėšų ketinate tą daryti – sukaupti lašinukų, apie kuriuos vis kalba politikai, t. y. vidinių resursų?

– Tas įmanoma tik iš banko paskolų, iš įsipareigojimų. Imsime paskolą ir bandysime gyventi – išlaikyti darbuotojus, turimą techniką, visą infrastruktūrą.

Apie išgyvenimą iš vidinių resursų nėra nė kalbos. Yra įmonės pastatai, įrengimai, žaliavos, darbo priemonės, bet visa tai turtu tampa tik tada, kai dirba ir kuria pridedamąją vertę. Tu gali turėti didžiules patalpas, įrangą, žaliavas, bet tai netampa jokiu lašinuku, kai nėra gamybos. Stovėdamas be darbo toks turtas tiesiog nuvertėja.

Bet kuri įmonė gyvena iš apyvartinių lėšų. Vadinamieji lašinukai – tai dividendai. Dalis jų toliau investuojama į gamybos modernizavimą, plėtrą, į žmonių atlyginimus. Jeigu kas nors įsivaizduoja, kad tų lašinukų kažkas sukaupė daug ir iš jų galima gyventi, stipriai klysta. Įmonė – ne kiaulė, kuri užsiaugina lašinius ir iš jų minta. Juk neišmokėsi darbuotojui atlyginimo davęs jam 200 kilogramų vilnos iš Naujosios Zelandijos. Tos vilnos vertė yra nulinė, kai jos niekam nereikia, kai nieko iš jos negali padaryti. Politikų kalbos apie kažkokius verslo prikauptus lašinius tik rodo ekonominį neišmanymą.

– Ar į valstybės paramą verslui apskritai žiūrite kaip į vieną galimybių išsilaikyti, kol ekonominė situacija šalyje ir pasaulyje ims keistis?

– Iš tos visos paramos šiandien gauname tik pažadų. Realios paramos – jokios.

Mes netekome beveik visų užsakymų. Kreipėmės į Valstybinę mokesčių inspekciją prašydami įtraukti mus į nukentėjusių nuo koronaviruso įmonių sąrašą. Šiandien mūsų tame sąraše nėra. Bet yra ne viena įmonė, kurios veiklai ši krizė vargu ar galėjo turėti tiesioginės įtakos, kuri bent kiek susijusi su dabar vykstančiais procesais. Tas sąrašas man atrodo labai įdomiai.

Buvo kalbama apie vienus skaičius, paskui apie kitus, bet juodu ant balto aš vis tiek nieko neturiu. Aiškumo nėra, galiu tik tikėtis.

Kokie yra kriterijai, kaip bus skaičiuojama, kaip atsirenkama – klaustukų tikrai daug. Kol kas daug kalbėjimo, kad bus taip ar kitaip, bet galutinių sprendimų nėra. Kol nematau aiškiai išdėstytos tvarkos, neturiu konkretaus dokumento ant stalo, tol nežinau kaip elgtis. Šiandien priimsiu kokį nors sprendimą, galbūt padarysiu klaidą, o rytoj man sakys: ne, broli, neteisingai čia pateikei, tau nepriklauso. Tai ir laukiam.

Politikams noriu pasakyti viena: nėra laiko ginčytis, aiškintis ir plunksnas kedenti, kuris gražiau atrodo ar kuriam priklauso daugiau garbės už kovą su pandemija. Aiškumo, konkrečių sprendimų, pinigų reikia jau šiandien. Mes turime mokėti žmonėms atlyginimus, o ne galvoti, kad kas nors kada nors kompensuos, turime prisiimti įsipareigojimus, turime kalbėtis su bankais. Bet rankos surištos, kol nėra aiškios valdžios pozicijos nei konkrečių sprendimų.

– Kokių konkrečių žingsnių tikitės? Kokie Vyriausybės sprendimai padėtų jūsų įmonei?

– Man reikia tvarkos. Skambinu į Užimtumo tarnybą, ten nieko nežino. Sako, taip, galėsite kreiptis dėl išmokų, bet kol kas neturime tvarkos – kai tik turėsime, informuosime. Va tokius atsakymus teturime.

Tikiuosi, kad dalis prastovų bus kompensuojama. Buvo kalbama apie vienus skaičius, paskui apie kitus, bet juodu ant balto aš vis tiek nieko neturiu. Aiškumo nėra, galiu tik tikėtis. Bet kai už to stovi darbuotojai, jų šeimų padėtis, daugelio žmonių likimai, tu negali vadovautis tik gražiais pažadais, tu nori, kad būtų viskas aišku, tvarkingai ir teisingai sudėliota.

– Kokios įmonės darbuotojų nuotaikos?

– Su darbo taryba turėjome keletą susirinkimų. Sutariame, kad bus taip, praeina dvi dienos – viskas verčiasi aukštyn kojomis, griūna. Atsiprašome, sakome, bus kitaip – blogiau. Po kelių dienų vėl atsiprašome – bus dar blogiau... Atrodo, dar kažkiek atlaikysime, dar dirbsime, dar gaminsime, bet, pasirodo, kad nėra ką gaminti, nėra kaip dirbti.

Priėjome prie tos išvados, kad turime išlaikyti visus darbuotojus, visą mūsų potencialą, tikėtis, kad suglaudę pečius kažkaip sugebėsime išlikti, ir kai vėl atsigaus ekonomika, galėtume grįžti į normalų darbo ritmą, kad vėl būtume tie, kurie galim vieni pirmųjų pasileisti gamybą ir vėl pasiūlyti savo paslaugas. Tikime, kad pavyks.

Darbuotojai irgi tuo tiki. Visi supranta situaciją, mato, kas vyksta aplinkui, ir yra pasiryžę kartu pragyventi šį sunkų laikotarpį. Mes tai labai vertiname, jie taip pat vertina mūsų pastangas išlaikyti darbo vietas. Tai gal ir pragyvensim? Šiandien galime būti tikri tik tuo, kad nesame tikri dėl nieko. Į kurią pusę viskas pasisuks, kaip greitai, niekas nežino. Gal greitai bus atrasti vaistai, vakcina, gal ta grėsmė dings ir ekonomika vėl atsigaus?

Tiesiog leisti pinigus vis tiek yra tam tikra riba, kada jau galbūt su protingumo kriterijais gali pradėti lenktis.

Visada po duobių būna pakilimai. Kartais jie ateina greičiau, kartais lėčiau. Bet vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad 2008-ųjų ekonominė krizė mus palietė ne taip skaudžiai kaip ši. Patyrėme didžiulį šoką, tiesiog nokdauną. Bet esame patyrę, turime kvalifikuotus žmones, kuriame gerą produktą, kuris buvo paklausus, mes buvome labai konkurencingi tiek Europoje, tiek pasaulyje. Vis tiek ateis laikas, kai ekonomika atsigaus, tik būsime už tai sumokėję didelę kainą.

– Koks pesimistinis variantas? Kas bus, jei pusmečio atsigavimui nepakaks?

– Skaičiuojame, dėliojamės biudžetus. Gelbėjimas negali būti begalinis. Tiesiog leisti pinigus vis tiek yra tam tikra riba, kada jau galbūt su protingumo kriterijais gali pradėti lenktis. Tie praradimai negali būti ilgalaikiai, nuolatiniai. Kiekvienas verslas apie tai mąsto. Tokia realybė.