Pasaulyje, ypač Europoje, ilgą laiką vyravo gana paprastas politinis supratimas: auganti ekonomika finansuoja stiprią socialinę valstybę, o stipri socialinė valstybė savo ruožtu suteikia visuomenei stabilumą, išsilavinusią darbo jėgą, sveikatos apsaugą, mažėjantį skurdo lygį, ilgalaikį produktyvumą ir, svarbiausia, saugumo bei komforto jausmą.
„Ilgą laiką socialinė valstybė ir ekonomikos augimas buvo laikomi vienas kitą stiprinančiais dalykais. Problema prasideda tada, kai ši sąjunga pasikeičia kryptimi ir socialinė valstybė iš partnerės tampa ekonomikos konkurente“ – sako dr. T. Karpavičius
Problema atsiranda tuomet, kai ši seka apsiverčia. Kai vis didesnė ekonomikos sukuriamos vertės dalis reikalinga ne investicijoms į ateities projektus ir augimą, o jau prisiimtiems valstybės įsipareigojimams finansuoti, socialinė valstybė pamažu gali tapti ekonomikos augimo konkurente. Ji pradeda konkuruoti dėl tų pačių ribotų išteklių – darbuotojų, kapitalo, investicijų – ir galiausiai kiekvieno papildomo euro, kurį galima arba investuoti, arba perskirstyti.
Tai nereiškia, kad socialinė valstybė yra ekonominė klaida ar laiko egzamino neišlaikęs modelis. Priešingai – Europos socialinis modelis yra vienas didžiausių žemyno pasiekimų. Tačiau net geriausias modelis gali tapti problema, jeigu jo finansavimo struktūra nebesikeičia kartu su demografija ir ekonomika.
Švedijos pamoka
Švedija dažnai pateikiama kaip klasikinis dosnios socialinės valstybės pavyzdys. Tačiau daug įdomesnė Švedijos istorijos dalis yra ne tai, kaip tokia valstybė buvo sukurta, o kaip ji buvo reformuojama. Švedai gana anksti suprato, kad socialinės sistemos ilgaamžiškumas priklauso ne nuo pažado niekada jos nekeisti, bet nuo gebėjimo ją nuolat pritaikyti prie ekonominės realybės ir dabarties aktualijų.
Šiandien Švedija nėra mažų mokesčių šalis. EBPO duomenimis, 2025 m. vidutinį atlyginimą gaunančio vienišo darbuotojo mokestinis pleištas siekė apie 41,1 proc. darbo sąnaudų. Tačiau kartu Švedija pasižymi vienu aukščiausių darbo jėgos aktyvumo rodiklių EBPO – pagal naujausią organizacijos vertinimą jis yra trečias didžiausias tarp visų narių.
„Švedijos atvejis rodo esminį dalyką: sistemos tvarumas priklauso ne tik nuo to, kiek valstybė išleidžia, bet ir nuo to, kiek žmonių dalyvauja kuriant pajamas, iš kurių ta sistema finansuojama“ – pažymi ekonomistas
Todėl Švedijos ekonominės politikos diskusijoje vis dažniau kalbama apie darbo apmokestinimo mažinimą, ilgesnį žmonių dalyvavimą darbo rinkoje, pensijų sistemos paskatas dirbti ir efektyvesnę viešųjų paslaugų sistemą. EBPO skaičiavimai rodo, kad vien pajamoms neutrali mokesčių reforma, mažinanti darbo apmokestinimą ir keičianti kitų mokesčių struktūrą, ilgainiui galėtų reikšmingai padidinti šalies BVP vienam gyventojui. Tai tikrai nėra socialinės valstybės neigimas ar atsisakymas – tai bandymas ją transformuoti, pritaikyti ir išsaugoti.
Belgija: kai dirbantis žmogus tampa per brangus
2025 m. Belgijoje vidutinį atlyginimą gaunančio vienišo darbuotojo mokestinis pleištas siekė net 52,5 proc. darbo sąnaudų – daugiausia visoje EBPO. Kitaip tariant, skirtumas tarp to, kiek darbuotojas kainuoja darbdaviui, ir to, ką jis gauna po pajamų mokesčių bei socialinių įmokų, viršija pusę visų darbo sąnaudų. EBPO vidurkis siekia 35,1 proc.
Čia atsiranda tam tikras paradoksas. Norėdama finansuoti stiprią socialinę sistemą, valstybė stipriai apmokestina darbą. Tačiau kuo labiau apmokestinamas darbas, tuo brangiau įmonei samdyti papildomą žmogų ir tuo mažesnė finansinė nauda žmogui daugiau dirbti. Galiausiai sistema gali pradėti silpninti savo pačios finansavimo bazę.
„Belgija iliustruoja, kaip gera intencija – stipri socialinė apsauga – gali virsti savo priešingybe, jeigu mokesčių našta pernelyg stipriai slegia būtent darbą, o ne kapitalą ar vartojimą“ – teigia dr. T. Karpavičius
EBPO būtent tai ir įvardija kaip vieną Belgijos problemų: šalies BVP vienam gyventojui atotrūkį nuo turtingiausių EBPO valstybių iš dalies lemia ne žemas produktyvumas (Belgijos produktyvumas tebėra aukštas), o santykinai žemas užimtumas. Todėl rekomenduojama mažinti darbo apmokestinimą ir šalinti paskatas nedirbti.
Problema tampa dar gilesnė dėl demografijos. Belgija turi finansuoti dideles pensijas, sveikatos apsaugą ir ilgalaikę priežiūrą senstančiai visuomenei. EBPO skaičiavimai rodo, kad be reformų ilgalaikė valstybės skolos trajektorija būtų akivaizdžiai netvari – daugelis ekspertų sako, kad ji jau yra netvari. Taigi socialinės valstybės problema čia nėra vien jos dydis. Problema yra santykis tarp gaunančiųjų iš sistemos ir ją finansuojančiųjų.
Prancūzija: didesnės išlaidos nebūtinai reiškia geresnę valstybę
Prancūzija pateikia dar vieną įdomų pavyzdį. 2025 m. šalies viešosios išlaidos siekė apie 57,2 proc. BVP – net 7,4 procentinio punkto daugiau nei euro zonos vidurkis. Maždaug pusę šio skirtumo paaiškina didesnės socialinės apsaugos išlaidos. Tuo pat metu valstybės skola 2025 m. pasiekė 115,5 proc. BVP, o biudžeto deficitas viršijo 5 proc. BVP. EBPO pabrėžia, kad Prancūzijos užimtumo lygis vis dar mažesnis už EBPO vidurkį, ypač tarp jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių.
„Vieno dalyko Prancūzijos pavyzdys moko labai aiškiai: procentas nuo BVP nėra kokybės matas. Klausimas visada turėtų būti ne kiek išleidžiama, o ką ta suma realiai grąžina piliečiui“ – sako ekonomistas
Čia atsiranda dar vienas svarbus principas: socialinės valstybės kokybės negalima matuoti vien procentais nuo BVP. Jeigu viena valstybė išleidžia daugiau sveikatai, socialinei apsaugai ar švietimui, tai dar savaime nereiškia, kad jos gyventojai gauna proporcingai geresnes paslaugas. Todėl XXI amžiaus diskusija turėtų būti ne „didesnė ar mažesnė valstybė“, o produktyvesnė ar mažiau produktyvi valstybė.
Danija demonstruoja, kad problema nėra pats socialinis modelis
Vis dėlto būtų klaidinga iš Belgijos ar Prancūzijos problemų daryti išvadą, kad Europa turėtų atsisakyti socialinės valstybės. Danijos modelis rodo priešingai. Tai šalis su labai aukštu mokesčių lygiu ir plačia universalių socialinių paslaugų sistema, tačiau kartu su rekordiniu užimtumu, žema valstybės skola ir struktūriniu biudžeto pertekliumi.
Skirtumas slypi struktūroje. Danų („flexicurity“) modelio esmė nėra garantuoti žmogui konkrečią darbo vietą visam gyvenimui. Jo logika – sudaryti sąlygas darbo rinkai būti pakankamai lanksčiai, o žmogui suteikti pakankamai saugumo, mokymų ir pagalbos, kad jis galėtų pereiti iš vienos darbo vietos į kitą.
„Danija parodo, kad aukšti mokesčiai ir stipri socialinė sistema visai nebūtinai reiškia žemą užimtumą ar silpną ekonomiką – jeigu sistema sukurta taip, kad skatintų, o ne stabdytų judėjimą darbo rinkoje“ – pabrėžia dr. T. Karpavičius
Tačiau net ir Danija dabar peržiūri savo sistemą. 2025 m. sutarta reformuoti viešąsias užimtumo paslaugas ir iki 2030 m. jų sąnaudas sumažinti 2,7 mlrd. Danijos kronų, mažinant biurokratiją ir atsisakant neefektyvių programų. EBPO taip pat atkreipia dėmesį, kad beveik kas penktas darbingo amžiaus žmogus 2024 m. gavo vienokią ar kitokią viešąją išmoką. Tai svarbus signalas: net viena sėkmingiausių socialinių valstybių pasaulyje nelaiko savo modelio neliečiamu.
Tikroji problema prasideda nuo paskatų
Ekonomistui svarbiausias klausimas nėra, ar žmogus gauna socialinę išmoką. Svarbiausias klausimas – ką sistema skatina žmogų daryti rytoj? Jeigu papildoma darbo valanda, didesnis atlyginimas ar grįžimas į darbo rinką reiškia beveik tokio paties dydžio išmokų praradimą ir didesnius mokesčius, racionalus žmogus gali pasirinkti nedirbti daugiau ar ilgiau. Tai vadinama aukštu efektyviu ribiniu apmokestinimu.
Belgijoje EBPO būtent ir perspėja apie situacijas, kai mažesnes pajamas gaunantis žmogus, pradėjęs daugiau dirbti arba gavęs geriau apmokamą darbą, dėl prarandamų išmokų ir mokestinių lengvatų gali gauti labai nedidelę papildomą finansinę naudą ir mažą psichologinę motyvaciją.
„Susidaro socialinės valstybės paradoksas: sistema, sukurta žmogui apsaugoti nuo ekonominio pažeidžiamumo, gali netyčia sumažinti jo motyvaciją iš tos būklės išeiti“ – konstatuoja dr. T. Karpavičius
Europa susiduria su nauja aritmetika
Ši diskusija artimiausiais dešimtmečiais taps tik svarbesnė ir aktyvesnė. Europos visuomenė sensta. Mažėja darbingo amžiaus gyventojų dalis. Didėja pensijų, sveikatos ir ilgalaikės priežiūros poreikis. Tuo pat metu Europai reikia finansuoti gynybą, energetinę transformaciją, infrastruktūrą, mokslinius tyrimus ir konkurencingumo didinimą.
Atsiranda labai paprasta ekonominė problema: tas pats euras negali vienu metu finansuoti ir pensijos, ir gynybos, ir naujos laboratorijos, ir socialinės išmokos, ir infrastruktūros. Kai ekonomika sparčiai auga, šį konfliktą galima užmaskuoti. Kai augimas lėtas, pasirinkimai tampa neišvengiami.
Socialinės valstybės ateitis: ne mažiau socialinė, o labiau proekonominė
„Man atrodo klaidinga šią diskusiją formuluoti kaip pasirinkimą tarp socialinės valstybės ir laisvos rinkos. Tikrasis klausimas yra kitas – kaip sukurti socialinę valstybę, kuri padėtų ekonomikai augti, o ne bandytų iš jos paimti vis daugiau tam, kad galėtų finansuoti ankstesnius pažadus“ – sako dr. T. Karpavičius
Tam reikalingi keli principai. Socialinė parama turi būti konstruojama taip, kad dirbti visada apsimokėtų labiau negu nedirbti – tiek finansiškai, tiek psichologiškai. Darbo apmokestinimas neturėtų tapti pagrindiniu būdu finansuoti vis didėjančius valstybės poreikius. Pensijų sistemos turi reaguoti į ilgėjančią gyvenimo trukmę. Socialinės programos turi būti vertinamos ne pagal tai, kiek joms išleidžiama, bet pagal jų rezultatą. O viešojo sektoriaus produktyvumas ir efektyvumas turi tapti tokia pat rimta ekonominės politikos tema kaip ir privataus sektoriaus produktyvumas.
Socialinė valstybė ilgainiui gali perskirstyti tik tai, ką ekonomika pirmiausia sukuria. Todėl pavojingiausias momentas ateina ne tada, kai valstybė tampa sociali. Jis ateina tada, kai socialinių įsipareigojimų augimas pradeda lenkti ekonomikos gebėjimą juos finansuoti – tuomet socialinė valstybė pradeda konkuruoti su ekonomika, kuri ją pačią išlaiko.
„XXI amžiaus socialinės valstybės sėkmę greičiausiai matuosime ne pagal tai, kiek daug ji išleidžia, o pagal tai, kaip ilgai ji sugeba būti dosni nesunaikindama paskatų dirbti, investuoti ir kurti“ – apibendrina dr. T. Karpavičius
Prisegti failai: Parsisiųsti visus
Pranešimą paskelbė: Rinkodaros inžinierius, MB
