Skirtingai nei iškastinio kuro sektorius, kuris išlieka nepastovus ir sunkiai prognozuojamas, žalioji energija demonstruoja atsparumą, lankstumą ir vis didesnį konkurencingumą. Taip, ji priklausoma nuo oro sąlygų. Tačiau orai – ne politikų įnoriai. Ironiška, bet šiandien juos prognozuoti dažnai lengviau nei (geo)politinius sprendimus.
Europa į tai jau reaguoja. Prancūzijos premjeras Lecornu paskelbė apie dvigubai didinamas investicijas į energetinę transformaciją – spartinant elektrifikaciją, plečiant elektromobilių infrastruktūrą, skatinant jų įsigijimą ir diegiant šilumos siurblius namų ūkiuose. Numatyta ir 100 tūkst. elektromobilių schema mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams, kuriems automobilis yra būtina susisiekimo priemonė.
Tai aiškus signalas: šiandien energetinis saugumas kuriamas ne tik gamyboje, bet ir vartojime.
Lietuva gamybos srityje atrodo solidžiai – sparčiai auganti vietinė žaliosios energijos gamyba mažina priklausomybę nuo importo. Dėl rinkos sąlygų lėtėjant investicijoms į naujus atsinaujinančios energetikos projektus, Energetikos ministerija išlaiko dialogą ir ieško sprendimų kartu su rinka. Tačiau susiduriame su kita problema – stagnuojančia paklausa. Jei neskatinsime elektros vartojimo, rizikuojame neišnaudoti savo potencialo – tiesiog užmigti ant laurų.
Todėl šiandien reikia drąsių nacionalinių sprendimų.
Transporto sektorius – viena didžiausių neišnaudotų galimybių. Nors šiemet fiksuojami rekordiniai elektromobilių įsigijimai, bendrame kontekste tai vis dar lašas jūroje. Reikia aiškaus valstybės signalo, kur judame.
Viena iš priemonių galėtų būti laikinas PVM sumažinimas elektromobiliams iki 5 proc. Tai būtų aiškus impulsas rinkai, ypač dabar, kai dėl II pakopos pensijų sistemos pokyčių į ekonomiką grįžta reikšmingos gyventojų lėšos.
Tačiau svarbu pabrėžti vieną esminį principą – visiškai sutinku su požiūriu, kad valstybė neturi ir negali reguliuoti, kur gyventojai leidžia savo sukauptus pinigus. Tai yra asmeninio pasirinkimo laisvė. Naujausias mobilusis telefonas ar atostogos egzotiškuose kraštuose gali suteikti vienadienį malonumą, bet tai nepaskatins jokių teigiamų pokyčių net trumpuoju-vidutiniu laikotarpiu. Šiuo atveju valstybė gali – ir turėtų – kurti paskatas, kurios padėtų žmonėms priimti sprendimus, naudingus tiek jiems patiems, tiek visai ekonomikai.
Būtent čia atsiranda išmaniosios politikos vaidmuo. Laikinas, aiškiai apibrėžto laikotarpio – pavyzdžiui, dvejų metų – lengvatinis PVM tarifas elektromobiliams būtų ne draudimas ar nurodymas, o pozityvus signalas mūsų visuomenei. Tai leistų gyventojams pasinaudoti palankesnėmis sąlygomis tuo metu, kai jie ir taip svarsto didesnius pirkinius, ir kartu paspartintų struktūrinį pokytį transporte.
Toks instrumentas veikia ne per prievartą, o per pasirinkimą. Žmogus išlieka laisvas spręsti, tačiau valstybė aiškiai parodo prioritetą ir sumažina barjerus tiems, kurie yra pasirengę keisti savo vartojimo įpročius. Laikinumas čia ypač svarbus – jis sukuria „lango efektą“, skatinantį sprendimus priimti dabar, o ne atidėti neribotam laikui.
Svarbiausia suvokti mastą: ši krizė gali tapti ne pavienių sprendimų, o sisteminės transformacijos pradžia. Transporto sektorius gali tapti vienu pagrindinių elektros paklausos augimo variklių.
Aiški ir nuosekli politika reikštų mažesnį iškastinio kuro importą, didesnį energetinį saugumą ir stabilesnes kainas gyventojams. Tai – ne teorija. Norvegija jau parodė, kad net sudėtingesnėmis klimato sąlygomis elektromobilių revoliucija įmanoma, jei valstybė veikia kryptingai.
Krizės visada atveria galimybių langus. Klausimas paprastas – ar turėsime pakankamai ryžto jais pasinaudoti?
