Kainų šuoliai energijos rinkose per pastarąjį mėnesį pasiekė ir Lietuvą. Nuo konflikto Artimuosiuose Rytuose pradžios dyzelino kainos išaugo maždaug trečdaliu, o dujų – apie 60 proc. Šias kainas pajuto ne tik vairuotojai ar dujas naudojantys gyventojai – logistikos sektorius vis dar beveik visiškai priklauso nuo iškastinio kuro, todėl brangesnis kuras neišvengiamai atsispindi beveik visų prekių kainose. Bet ar buvo galima to išvengti?
Per pastaruosius penkerius metus tai jau antra energetikos krizė, reikšmingai paveikusi Lietuvos gyventojus ir pramonę. Pirmoji, sukelta Rusijos, paskatino tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje pradėti sparčiau mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, kuris ir sukuria tą pažeidžiamumą. Esminiai sprendimai buvo nukreipti į elektros energijos sektorių. Lietuvoje pokyčiai labai reikšmingi – dabar daugiau nei pusė suvartojamos elektros yra pagaminama vietoje iš atsinaujinančių išteklių. Tačiau transporto ir šildymo sektoriai menkai tepasikeitė.
Esminis veiksmas šiandien – skatinti spartesnę elektrifikaciją. Lietuva jau turi aiškų pavyzdį, kad tai veikia: šalyje yra daugiau nei 175 tūkst. gaminančių vartotojų, o jų skaičius pernai išaugo maždaug 40 proc. Jie ne tik pasigamina elektrą ir sumažina savo sąskaitas, bet ir prisideda prie mažesnių kainų visiems. Iš apklausų matyti, kad didelė dalis jų įsirengia šilumos siurblius ir renkasi elektromobilius, todėl tolimesnis jų skatinimas vienu metu mažina priklausomybę nuo iškastinio net keliuose sektoriuose.
Transporto srityje energetikos krizė iš esmės nepaveikė vairuojančių elektrines transporto priemones. Šiandien nuvažiuoti tą patį atstumą elektromobiliu kainuoja maždaug tris kartus pigiau nei automobiliu su vidaus degimo varikliu. Tačiau elektrinių transporto priemonių plėtrą vis dar stabdo infrastruktūros trūkumas ir ribota pasiūla.
Vienas paprasčiausių sprendimų užtikrinti adekvačią infrastruktūrą – pavyzdžiui, reikalavimas kiekvienoje degalinėje privalomai įrengti bent po vieną įkrovimo prieigą. Prievolė didelėms įmonėms elektrifikuoti lengvuosius automobilius ir furgonus skatintų reikšmingą transformaciją ir padėtų sparčiai formuoti antrinę rinką gyventojams.
Šildymo sektoriuje situacija panaši – tie, kas turi šilumos siurblius, menkai jaudinasi dėl dujų kainų. Pokyčiams priemonių yra, pvz., veikia katilų keitimo programos, tačiau vis dar leidžiama naujuose pastatuose įrengti iškastinio kuro šildymo sistemas. Taip priklausomybė nuo dujų įtvirtinama dešimtmečiams į priekį. Daugiau nei pusė ES valstybių jau taiko apribojimus naujuose pastatuose įsirengti šildymo prietaisus, kuriems naudojamas iškastinis kuras, o dalyje šalių tokių jau net neįmanoma įsigyti.
Net jei Hormūzo sąsiaurio trikdžiai būtų išspręsti šiandien, tai dar nereiškia, kad būtų grįžta prie ankstesnių naftos ar dujų kainų. Tiekimo sutrikimai geriausiu atveju išsispręstų maždaug po pusmečio, o tai reiškia didesnes išlaidas pramonei bei Lietuvos gyventojams.
Įspūdinga gaminančių vartotojų plėtra parodė, kad, pritaikius tinkamas priemones, pokyčiai yra įmanomi. Šiuo metu reikia plataus užmojo veiksmų, kurie leistų sparčiai elektrifikuoti transporto ir šildymo sektorius. Jeigu Seimo ir Vyriausybės nariai imsis aktyvių veiksmų, tai gali būti paskutinė Lietuvos energetikos krizė.
