Staigus naftos kainų kritimas nuo praėjusių metų vidurio pranašauja, kad Rusija nebus tokia agresyvi, jeigu naftos kainos išsilaikys tokios kaip dabar.
Tokią situaciją Rusijoje jau matėme. Sovietų Sąjunga rodė ryžtą praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, ir ta agresija baigėsi įsiveržimu į Afganistaną dešimtmečio pabaigoje. Tą taip pat lėmė smarkiai augusios naftos kainos ir Sovietų Sąjungos naftos gavyba.
Sovietų Sąjungoje išgaunamos naftos vertė padidėjo nuo maždaug 20 mlrd. dolerių 1965 iki beveik 400 mlrd. dolerių 1980 metais. Tokį augimą didžiąja dalimi lėmė naftos kainų augimas, taip pat Sovietų Sąjungos naftos gavybos augimas aštuntajame dešimtmetyje.
Tai lėmė ir Sovietų Sąjungos ekonomikos augimą, taigi stiprino ir patį režimą. Tiesa, ne Sovietų Sąjungos gyventojų akyse.
Papildomos pajamos iš naftos komunistams leido didinti karinį biudžetą, taigi ir Sovietų Sąjungos keliamą grėsmę.
Invazija į Afganistaną iš pirmo žvilgsnio taip pat atrodė kaip greita reakcija į vietos įvykius (Kabulo pučas). Tiek įsiveržimas į Afganistaną, tiek Vladimiro Putino reakcija į Euromaidaną atrodė kaip pigi galimybė strateginiams tikslams bent jau trumpuoju periodu pasiekti.
Iš diagramos matyti, kad Sovietų Sąjungos ir Rusijos naftos kainos yra labai susijusios su valstybės „nuotykiais“ užsienyje.
