Sekite 15min Google
Europa vis daugiau dėmesio skiria atsinaujinantiesiems energijos ištekliams, tačiau skirtingos šalys taiko skirtingas technologijas. Švedija savo atsinaujinančiosios energetikos derinį daugiausia grindžia biomase, hidroenergija ir vėjo energija, Suomija taip pat intensyviai naudoja biomasę, o Danijoje, be biomasės, svarbų vaidmenį atlieka vėjo energetika. Vis dėlto esame įpratę, kad būtent Skandinavijos šalys pirmauja pagal atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą įvairiuose ekonomikos sektoriuose.
Tuo tarpu Lietuva išsiskiria tarp ES šalių pagal atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą šildymui ir vėsinimui. „Eurostat“ duomenimis, 2024 m. atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalis šildymui ir vėsinimui naudojamoje energijoje Lietuvoje siekė 52,1 proc. Tai vienas aukščiausių rodiklių visoje Europos Sąjungoje. Palyginimui, Švedijoje šis rodiklis siekė 67,8 proc., Suomijoje – 62,6 proc. ES vidurkis buvo 26,7 proc., o Lenkijos rodiklis nesiekė šio lygio. 2023 m. atsinaujinančiosios energijos dalis Lenkijos šildymo ir vėsinimo sektoriuje sudarė 20,2 proc., o 2024 m. – tik apie 21 proc.
Lietuva daugiausia dėmesio skiria biomasės naudojimui šilumos gamyboje
Šie skaičiai rodo, kad Lenkija vis dar gerokai atsilieka nuo Lietuvos. Atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalis Lietuvos šildymo ir vėsinimo sektoriuje yra daugiau nei dvigubai didesnė nei Lenkijoje.
Tačiau tai nereiškia, kad lietuviai masiškai savo namuose įsirengė vienos konkrečios rūšies šildymo įrenginius. Tokį aukštą rodiklį pirmiausia lemia pastaraisiais metais pasikeitusi Lietuvos centralizuoto šildymo sistema.
Lietuva daug investavo į biomasę, ypač centralizuoto šilumos tiekimo sistemose. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, dar 2021 m. biomasė sudarė maždaug 80 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos gamybos. Tai buvo platesnės pertvarkos dalis, dėl kurios sumažėjo dujų naudojimas ir išaugo vietinių, atsinaujinančiųjų energijos išteklių svarba.
Taigi šildymo sektorius yra vienas svarbiausių Lietuvos energetikos pertvarkos elementų. Daugelį metų šalis buvo itin priklausoma nuo iškastinio kuro, ypač dujų. Ilgainiui šilumos tiekimo įmonės pradėjo jas keisti biomase. Dėl to atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalis Lietuvos centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje išaugo nuo 6 proc. 2000 m. iki beveik 80 proc. 2024 m.
Lenkija taip pat naudoja biomasę. Kodėl skirtumas toks didelis?
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti netikėta, nes biomasė taip pat yra svarbiausias atsinaujinantysis energijos išteklius, naudojamas šilumos gamybai Lenkijoje. Tačiau tai nereiškia, kad Lenkija visiškai ignoravo šią tendenciją.
Skirtumą pirmiausia lemia atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo mastas visoje šildymo sistemoje ir tempas, kuriuo Lietuva atsisakė iškastinio kuro.
Daugelį metų Lietuva buvo labai priklausoma nuo importuojamų dujų, o Rusijos agresija prieš Ukrainą dar labiau paspartino šį procesą. Šalis sparčiai didino vietinės biomasės naudojimą šildymui, todėl centralizuoto šilumos tiekimo sistemos galėjo sumažinti dujų vartojimą, nereikalaujant iš karto pakeisti visos infrastruktūros.
Tai ypač svarbu, nes centralizuoto šilumos tiekimo tinklai Lietuvoje atlieka reikšmingą vaidmenį šildant gyvenamuosius būstus – prie jų prijungta maždaug 75 proc. miestų gyvenamųjų pastatų.
Lenkijoje padėtis yra sudėtingesnė. Šios šalies centralizuoto šilumos tiekimo sistema didžiąja dalimi buvo paremta anglimi (Lenkijos energetikos reguliavimo tarnybos duomenimis, 2025 m. anglis sudarė 52,8 proc. Lenkijos centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje naudojamo kuro – red. pastaba). Jos negalima tiesiog visame sektoriuje pakeisti biomase, prieš tai nemodernizavus šilumos gamybos įrenginių ir nepritaikius jų naujoms technologijoms.
Lenkijos labai išskaidytos šilumos tiekimo sistemos pertvarka reikalauja ne tik pakeisti naudojamą kurą, bet ir investuoti milijardus į naujus šilumos šaltinius, tinklus bei kitą infrastruktūrą.