Sekite 15min Google
Politikai Aplinkos ministerija užvertė paklausimais kodėl Valstybinė miškų urėdija į rinką nemesteli papildomų tūkstančių kubinių metrų biokuro į didžiųjų miestų šildymo katilus.
Šilumos teikimo asociacija jau dabar apkaltino „Litbiomą“ godumu. Esą biokuras žvėriškai pabrango, ir tai lems milžiniškas šildymo sąskaitas panevėžiečiams ar klaipėdiškiams.
Tačiau galbūt būtų verta atsitokėti – atidžiau paanalizuoti skaičius ir pasidaryti išvadas, kad bent 2027-2028 metų šildymo sezonas nebūtų politinių pareiškimų žaizdras.
Norint suprasti, kodėl vartotojų sąskaitos ne visada seka biokuro kainų kreivę, reikia pažvelgti į visą šilumos kainos anatomiją – tarsi į detektyvinę bylą, kurioje kaltininkas nebūtinai būna vienas.
Skaičiai čia yra geriausi liudytojai. 2022 m. biokuro metinė vidutinė kaina siekė apie 32,9 Eur/MWh, o 2024 m. nukrito iki maždaug 19,4 Eur/MWh – apie 41 procentą.
Per tą patį laikotarpį šilumos kaina vartotojams sumažėjo tik nuo 8,8 iki 6,7 ct/kWh, arba maždaug 24 procentus. Jei biokuras būtų pagrindinis šilumos kainos variklis, vartotojai būtų pajutę tokį pat kritimą. Bet taip nenutiko. Tai rodo, kad biokuro kaina yra svarbi, tačiau tik viena iš daugelio dedamųjų, formuojančių galutinę šilumos kainą.
Šalia jos egzistuoja infrastruktūros išlaikymas, darbo užmokestis, remontai, amortizacija, investicijos, perkamos šilumos kaina bei kitos sąnaudos. Kitaip tariant, biokuras nėra tas vienintelis svertas, kuris lemia šilumos kainos pokyčius.
Kelerius metus biokuro rinka gyveno nenormalioje būsenoje: šiltos žiemos, perteklinė pasiūla, o kai kuriais laikotarpiais – net prekyba žemiau savikainos. Tai sukūrė iliuziją, kad tokia kaina yra tvari, normali, ekonomiškai pagrįsta. Visa tai biokuro gamintojus gramzdino į nuostolingą gamybą, todėl daug įmonių tiesiog užsidarė.
Dabar įžvelgiame jau kitas tendencijas – biokuro trūk plyš reikia, o kur paimti jo neaišku. Mes neketiname konkuruoti su stipria medienos pramone, kuri iš medienos sukuria gerokai didesnę ekonominę vertę, mūsų aruodai - pati prasčiausia žaliava, tačiau po daugelio nuostolingų metų biokuro gamintojų gretos yra išretėjusios.
Be abejo, biokuro kainų šuolį lemia ir išaugę atlyginimai, technikos, remonto ir kuro sąnaudos – tad grįžti į istorines kainų žemumas ne realu. Todėl klausimas turėtų būti ne „kaip biokurą padaryti pigesnį“, o kaip užtikrinti pakankamą, konkurencingą ir tvarią vietinio biokuro pasiūlą.
Rinkoje matome ir kitą problemą – ilgalaikių tiekimo sutarčių trūkumą. Atliktus pasirengimo 2026-2027 m. šildymo sezonui analizę, vaizdas pribloškiantis: dalis savivaldybių į žiemos sezoną žengia praktiškai nuogos – Tauragėje, Alytuje ar Kaune ilgalaikiais kontraktais apsidrausta vos 2–6 proc. poreikio. Tai reiškia, kad beveik visa šiluma bus perkama trumpalaikėje rinkoje, kur kainas kilstels į viršų sezoniškumas ir žaliavos badas.
Tuo metu Šiaulių, Marijampolės ir Utenos apskritys demonstruoja kitą supratimą – čia ilgalaikių sandorių dalis siekia 30–49 proc., leidžiant iš anksto „užrakinti“ kainas ir išvengti žiemos šoko šildymo sąskaitų mokėtojams.
Visa ši įvykių chronologija suponuoja keletą minčių.
Kodėl Europos senbuvės - Prancūzija Belgija, Olandija nesiblaško ir yra linkusios kliautis biokuru, o mes blaškomės tarp paramų šilumos siurbliams, vėjo jėgainėms ar kaupiklių.
Kada turėsime nuoseklią strategiją?
Ažiotažas prekybos centruose ir paskutinės minutės politikų šūksniai tik įrodo valdžios trumparegiškumą.