Taip mano Rusijos Aukštosios ekonomikos mokyklos makroekonominių tyrimų direktorius Sergejus Aleksašenko, rašo portalas slon.ru.
V.Putino ekonominę doktriną S.Aleksašenko išanalizavo žurnale „Pro et Contra“.
Jo teigimu, V.Putino ekonominė doktrina nėra kompleksinė, ji labiau primena ne iki galo surinktą dėlionę, nes joje pilna nesuderinamų elementų.
1. V.Putinas nėra (bent jau kol kas) grįžimo į sovietinę planinę ekonomiką šalininkas.
Rusijos valdžia lėtai, bet nuosekliai juda link svarbiausių ekonomikos sektorių – elektros energijos ir dujų – kainų liberalizavimo.
Skiriamoji rinkos ir planinės ekonomikos riba yra nereguliuojamos kainos. Rusijos prezidentas kol kas nesiėmė nieko, kas verstų manyti, jog kainos gali būti pradėtos reguliuoti.
Dar daugiau, Rusijos valdžia lėtai, bet nuosekliai juda link svarbiausių ekonomikos sektorių – elektros energijos ir dujų – kainų liberalizavimo.
Pastaruosius pora metų nebuvo girdėti apie jokius Vyriausybės sprendimus (arba „savanoriškus“ naftos kompanijų sprendimus), kuriais būtų įšaldytos degalų kainos žemės ūkiui, kaip buvo įprasta iki 2012 metų.
2. Prezidentas nebuvo ir nėra kokių nors reformų šalininkas.
Jo manymu, bet kokios reformos griauna interesų balansą ir taip destabilizuoja situaciją.
3. V.Putinas labiau pasitiki asmenybėmis nei principais.
Būtent dėl to jis ryžtingai palaikė ir gynė tokias prieštaringas reformas, kaip Michailo Zurabovo 2004-2005 metais įvykdytą lengvatų monetizaciją (lengvatos pakeistos piniginėmis išmokomis, – red. past.).
Kai kuriais klausimais V.Putinas pasitikėjo Aleksejumi Kudrinu (buvęs Rusijos finansų ministras, – red. past.), kitais – Germanu Grefu (buvęs Rusijos ekonomikos ministras, – red. past.), Tatjana Golikova (buvusi Rusijos sveikatos ir socialinių reikalų ministrė, – red. past.), Igoriu Levitinu (buvusiu Rusijos transporto ministru, – red. past.), kurių požiūriai ne visada sutapdavo. Būtent dėl to daugelis sprendimų įstrigdavo dar svarstymų etape.
4. V.Putinas gerai pamena 1998-ųjų krizę.
V.Putinas pasiryžęs sumažinti bet kokias biudžeto išlaidas trumpam ar vidutiniam laikotarpiui, bet nepasirengęs net laikinai ir nežymiai padidinti deficito.
Tuomet jis buvo smarkiai išsigandęs ir ši baimė jo neapleidžia iki šiol. V.Putinas išanalizavo tos krizės priežastis ir pripažino, kad pagrindinė Rusijos ekonomikos liga tuo metu buvo biudžeto deficitas. Būtent dėl to Rusijoje fiksuota biudžeto deficito riba (1 proc. bendrojo vidaus produkto), kurios nevalia peržengti jokiomis aplinkybėmis. V.Putinas pasiryžęs sumažinti bet kokias biudžeto išlaidas trumpam ar vidutiniam laikotarpiui, bet nepasirengęs net laikinai ir nežymiai padidinti deficito (pavyzdžiui, iki 1,5-2 proc. bendrojo vidaus produkto, nors tai nepaveiktų šalies makroekonominės padėties).
5. V.Putinas dviprasmiškai vertina teisės viršenybę.
Viena vertus, jis mano, kad visi piliečiai ir įmonės privalo laikytis tų įstatymų, kurie veikia Rusijoje. Kita vertus, jis nemano, kad valstybė privalo laikytis įstatymų ir netgi laikosi požiūrio, jog valstybė gali įstatymus keisti, pildyti, koreguoti bet kuriuo momentu, kai tik mano, jog tai tikslinga daryti.
6. V.Putinas yra valdomos ekonomikos šalininkas.
Jis įsitikinęs, kad valstybė negali klysti priimdama sprendimus, kontroliuodama įmones ar ekonomikos sektorius, įvesdama apribojimus. Jo manymu, valstybė, kad ir ką bedarytų, visuomet atlieka teigiamą vaidmenį. Dėl to jis aktyviai rėmė valstybinių korporacijų kūrimą ir palaikė jų veiklą injekcijomis iš biudžeto. Dėl tos pačios priežasties V.Putinas taip ramiai vertina žinias, jog privatizacijos planai nevykdomi.
7. V.Putinas netiki konkurencija ir privačia iniciatyva.
Todėl jis ramiai didina mokesčius ir nenoriai suteikia ekonomines amnestijas.
8. V.Putinas mano, kad šiuolaikinės Rusijos turtai buvo sukrauti sovietinių aktyvų pagrindu, o jų dabartiniams savininkams tiesiog pasisekė tuos aktyvus gauti.
Jo „aktyvų naudojimo“ koncepcijos esmė – oligarchams aktyvai nepriklauso nuosavybės teise. Oligarchai gali valdyti aktyvus, naudodami juos turtėti, bet neturi teisės savarankiškai jų parduoti arba uždaryti.
Oligarchai gali valdyti aktyvus, naudodami juos turtėti, bet neturi teisės savarankiškai jų parduoti arba uždaryti.
Valstybė turi teisę bet kuriuo momentu atimti aktyvus ir perduoti juos kitam savininkui. Atėmimas gali įvykti civilizuoto pardavimo už realią kainą forma („Sibneft“, „Uralkalij“, „Tele2“ pavyzdžiai), priverstinio pardavimo daug mažesne kaina forma (Rusijos metalurgijos korporacija „VSMPO-AVISMA“, didžiausia pasaulyje titano gamintoja) arba verslas atimamas jėga („Jukos“, Maskvos banko pavyzdžiai). Stambusis Rusijos verslas nebando ginčyti šios koncepcijos.
9. V.Putinas nemano, jog į Rusiją reikia pritraukti didžiules tiesiogines investicijas iš užsienio.
Jis supranta, kad su užsienio verslininkais nepavyks tvarkytis taip, kaip su Rusijos.
10. Kadangi 1990-aisiais visi stambūs Rusijos verslai buvo sukurti ne be valstybės palaikymo, V.Putino požiūriu, nėra nieko blogo, jei ir dabar valstybė padės sukurti stambius verslus.
Šio principo įgyvendinimo pavyzdžiai – Genadijus Timčenko ir kompanija „Gunvor“, brolių Rotenbergų verslas (šie oligarchai laikomi artimiausiais V.Putino aplinkos žmonėmis, – red. past.)
