Kažkada itin skurdžia sala buvusios Airijos, kurios pagrindine eksporto preke buvo jos žmonės, ekonomika augo tokiais tempais, jog Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) 2005 metais paskelbė, kad šalis buvo turtingesnė už Šveicariją.
Tačiau laikas parodė, kad tie turtai buvo tik iliuzija. Ir itin taikliai tuometinę situaciją savo knygoje apie dviejų porų mėginimą pasipelnyti iš nekilnojamojo turto rinkos bumo aprašė D.Bolgeris, kurio romanas laikomas parabole apie visuomenę, kuri prarado savo orientaciją.
„Savo knygą pradėjau rašyti dar prieš krizę“, – pasakojo 57 metų rašytojas. Jo teigimu, klestėjimo metais Airija „tapo šalimi, kur buvo labai sunku ką nors išmatuoti“.
„Iš dalies šis knyga yra ekonominė parabolė apie visuomenę, kuri apgaudinėja save manydama, kad yra turtinga, nors tiems turtams nėra jokio realaus pagrindo“, – sakė D. Bolgeris.
„Vienai Airijos žmonių kartai išsipildė visos svajonės. O tai yra labai pavojingas dalykas, – sakė D.Bolgeris. – Aš sutikdavau taksistų, kurie neišgalėjo nusipirkti būsto Dubline, tačiau buvo nusipirkę butų Bulgarijoje ar Estijoje, ir girdavosi, jog sumokėjo tik 80 tūkst. Eur, nesuvokdami, kad permokėjo dvigubai.“
Įspūdingas žlugimas
„Žinojau, kad galiausiai viskas pasibaigs, tačiau tikrai nemaniau, kad viskas grius taip įspūdingai ir greitai“, – sakė airių rašytojas.
O viskas žlugo 2008 metais prasidėjus finansų krizei, ir Airija tapo pirmąja euro zonos šalimi, susidūrusia su finansiniu kolapsu. „Buvau parašęs pusę knygos, kai Airija paprašė ES pagalbos. Mūsų bankai buvo beveik žlugę ir praradome beveik visą savo ekonominę nepriklausomybę. Nebežinojau, kaip užbaigti savo romaną“, – pasakojo D.Bolgeris.
Galiausiai jo romanas „Tanglewood“ tapo „knyga apie valstybės padėtį, nors tokia neturėjo būti“. Joje pasakojama apie vieną porą, kuriai labai reikia didesnio namo, tačiau jie neišgali nusipirkti didesnio dėl gerokai išaugusių nekilnojamojo turto kainų.
„Iš dalies šis knyga yra ekonominė parabolė apie visuomenę, kuri apgaudinėja save manydama, kad yra turtinga, nors tiems turtams nėra jokio realaus pagrindo“, – sakė D. Bolgeris.
Beje, rašytojas pats buvo atsidūręs savo knygos veikėjų kailyje. Mažai uždirbantis D.Bolgeris vis mėgino aukcione nusipirkti parduodamą namą, tačiau vis kas nors pasiūlydavo didesnę kainą.
„Keltų tigras“ rašytojams nebuvo maloningas. Niekas neišgalėjo rizikuoti ir ką nors rašyti. Pats jaučiausi vargeta: mažyčiai prastos būklės namai buvo parduodami už kosmines kainas. Dabar žiūriu į tuos žmones, kurių gyvenimus tie aukcionai sužlugdė. Jie niekada neišbris iš savo skolų“, – pasakojo rašytojas.
O spekuliantams nekilnojamuoju turtu, kurie „bankams buvo skolingi milijardus, skolos buvo nurašytos“.
Pasak D.Bolgerio, daugelis tų didžiųjų nekilnojamojo turto vystytojų, kurių skolos parklupdė Airiją, vėl skaičiuoja pelną, nes šalyje fiksuojamas naujas nekilnojamojo turto bumas, ir statybiniai kranai vėl „puošia“ Dublino horizontą.
Praėjus septyneriems metams po krizės Airiją vėl klesti: pernai šalies ūkis išaugo 7,8 proc. ir šalis pagal ūkio augimo tempą aplenkė Kiniją bei Indiją.
Tačiau D.Bolgeris baiminamasi, kad praeities pamokos nebuvo išmoktos. „Airija sugeba išgyventi įspūdingų pokyčių, bet nepasikeisti“, – karčiai šypsodamasis konstatavo airių rašytojas.
