Sekite 15min Google
Dabartinis modelis numato, kad pirmąsias 1–3 ekstremaliosios situacijos dienas gyventojai maistu turėtų pasirūpinti patys, 4–6 dienomis papildomais maisto ištekliais rūpintųsi savivalda, o 7–30 dienomis maisto tiekimą turėtų užtikrinti valstybės rezervas. Tai gana aiški schema, tačiau svarbu įvertinti, kaip ji veiktų praktiškai.
Valstybės kontrolės audito duomenimis, dauguma savivaldybių maisto atsargų nekaupia, o parduotuvėse ir jų sandėliuose esančių atsargų, tikėtina, pakaktų ne ilgiau kaip 3–4 dienoms. Dar prieš kurį laiką valstybės rezerve turimų maisto atsargų kiekis siekė apie 20–30 proc. numatomo poreikio. Taip pat nėra skelbiama, kiek žmonių ir kiek dienų galėtų aprūpinti dabartinis rezervas.
Šie skaičiai rodo problemą, kurią turime labai konkrečiai apsibrėžti: kokiems scenarijams ruošiamės? Kiek žmonių valstybė turėtų gebėti aprūpinti maistu, kiek dienų ir kokio masto sutrikimo atveju? Kokio dydžio rezervas tam reikalingas ir per kiek laiko turime jį sukaupti? Tik turėdami aiškius tikslus galime objektyviai įvertinti ir savo pasirengimą.
Vien atsargų sandėlyje neužtenka
Net ir sukaupus didesnį rezervą, vien produktų kiekio sandėliuose neužteks. Gamintojas gali turėti žaliavų ir gamybos pajėgumų, bet be elektros, dujų, vandens, kuro, transporto ir darbuotojų maistas nebus pagamintas ir pristatytas. Gyvulininkystės ūkiams būtinas ir nenutrūkstamas pašarų tiekimas. Vadinasi, planuodami rezervą turime galvoti ne tik apie galutinį produktą, bet ir apie sąlygas jam pagaminti bei pristatyti.
Šiandien verslas jau dalyvauja valstybės skelbiamuose konkursuose ir prisiima konkrečius įsipareigojimus saugoti maisto produktus. Tačiau vien sukaupti reikiamą jų kiekį neužtenka. Prireikus atsargas reikės paimti iš sandėlių ir pristatyti ten, kur jų labiausiai reikia, o jei krizė užsitęs – užtikrinti ir tolesnę gamybą.
Verslas turėtų dalyvauti ir planuojant
Todėl vienas svarbiausių darbų šiandien – iš anksto suderinti skirtingų grandinės dalyvių veiksmus. Jei iš maisto gamintojų tikimasi nepertraukiamos gamybos, turi būti aišku, kaip kritinėms įmonėms būtų užtikrinamas energijos ir kuro tiekimas, logistika, darbuotojų galimybė tęsti darbą, alternatyvus vandens tiekimas ir gamybos objektų apsauga. Atsakymų į šiuos klausimus reikia ne prasidėjus krizei, o jai ruošiantis.
Turime atsakyti ir į kitą esminį klausimą – kurių įmonių veiklą krizės atveju valstybė turėtų užtikrinti pirmiausia. Jei rezervo atsargos išsektų, aprūpinti visus maisto gamintojus ir jiems žaliavas tiekiančias įmones reikalingais ištekliais būtų sudėtinga ar neįmanoma. Todėl iš anksto reikia apsispręsti, ar prioritetas būtų teikiamas kelioms dešimtims didžiausių įmonių, kurios šiandien pagamina daugiau kaip 80 proc. šalies maisto produktų, ar didesnis vaidmuo tektų mažoms ir vidutinėms įmonėms.
Stambūs gamintojai galėtų užtikrinti pagrindinių maisto produktų ir pašarų gamybą, o mažos ir vidutinės įmonės bei trumposios tiekimo grandinės – prisidėti aprūpinant gyventojus daržovėmis, vaisiais ir kitais augalininkystės produktais. Tokį pasiskirstymą ir įmones, kurioms krizės metu būtų užtikrinami veiklai būtini ištekliai bei kritinė darbo jėga, turime numatyti iš anksto. Valstybė turėtų prisidėti ir prie jų pasirengimo, pavyzdžiui, padėdama finansuoti alternatyvias apsirūpinimo energija sistemas.
Čia matyčiau ir didesnę verslo įtraukimo galimybę – ne tik kaip tiekėjo, kuriam pateikiamas užsakymas, bet ir kaip planavimo partnerio. Gamintojai žino savo pajėgumus, kritines žaliavas, gamybos procesus ir silpniausias tiekimo grandinės vietas. Valstybė savo ruožtu mato bendrą šalies poreikį ir galimus saugumo scenarijus. Šias dvi perspektyvas sujungę galėtume tiksliau įvertinti, kokių atsargų reikia ir kokias sąlygas būtina užtikrinti, kad krizės metu jos pasiektų gyventojus.
Svarbu ne tik kiek, bet ir ką kaupiame
Atskiras klausimas – kokį maistą kaupiame. Vien ilgo galiojimo laiko nepakanka. Nuo 2025 metų sumažintas valstybės rezervui siūlomų greitai paruošiamų produktų sąrašas – anksčiau jame buvo makaronai, košės, miltai ir paruoštos sriubos. Krizės metu turime vertinti ne tik produkto galiojimą, bet ir tai, ar jį bus realu paruošti. Jei nėra elektros, dujų ar sutrinka vandens tiekimas, produktas, kuriam reikia ilgesnio virimo ar daug vandens, tampa gerokai mažiau praktiškas.
Todėl bent dalį rezervo, kur įmanoma, tikslinga formuoti iš vartojimui paruošto arba greitai paruošiamo maisto, kuriam reikia kuo mažiau papildomų išteklių. Kartu svarbu įvertinti ir žaliavų kilmę. Pandemija parodė, kaip greitai gali sutrikti tarptautinės tiekimo grandinės, todėl krizės atveju didesnį atsparumą suteikia galimybė kuo daugiau reikalingo maisto ir jo gamybai būtinų žaliavų užsitikrinti šalies viduje.
Reikia ne atskirų planų, o vienos sistemos
Lietuva turi gerą pagrindą – stiprų žemės ūkį ir maisto pramonę. Tačiau turėti gamybos pajėgumų ir būti pasirengus juos panaudoti krizės sąlygomis nėra tas pats. Turime apsibrėžti, kokio dydžio rezervo siekiame ir kokiems scenarijams jis skirtas, numatyti jo sukaupimo terminą bei iš anksto suderinti valstybės, savivaldos ir verslo veiksmus.
Verslas pasirengęs prisiimti savo atsakomybės dalį. Tačiau atsparumas atsiranda ne tada, kai kiekvienas atskirai turi savo planą, o tada, kai iš anksto aišku, kaip visi šie planai veiks kartu. Būtent tokios sistemos mums reikia, kad krizės atveju galėtume kalbėti ne tik apie turimas maisto atsargas, bet ir apie realų gebėjimą jomis aprūpinti žmones.
