Pristatydama Antalieptės vienuolyno restoranėlį virtuvės šefė Meilė pasidžiaugė neseniai prisijungusia pagalbininke Daiva – tikra antalieptiške nuo gimimo. O Meilė – „kilusi nuo Jurbarko“.
Tačiau jau beveik keturiolika metų gyvena Antalieptėje, prieš tai – spėjo pagyventi ir Ispanijoje.
Grįžus į Lietuvą kurį laiką nepavyko rasti darbo, kol netikėtai keliai atvedė į „Inovatorių slėnį“. Taip ji atsidūrė Antalieptės vienuolyno restoranėlyje.
„Dabar esu labai laiminga! Patinka gaminti, patinka kurti, o čia niekas neverčia „štampuoti“ – tai man svarbiausia. Galiu fantazuoti, todėl ir mūsų maistas dažnai nustebina. Atrodo, gaminame tuos pačius dalykus, bet viską stengiamės daryti kuo natūraliau, be jokių priemaišų – kad būtų kaip pas močiutę“, – pasakojo Meilė, vaišindama ką tik iškeptais beigeliais su šviežia rabarbarų uogiene.
Antalieptės vienuolyne vis dar juntama senovės dvasia – minimaliai restauruotos grindys, laiptai ir sienos byloja apie praėjusius šimtmečius.
Istorinis vienuolyno pastatas, „Inovatorių slėnio“ projektų vadovės Monikos Rinkevičiūtės teigimu, atkurtas sąmoningai paliekant kuo daugiau autentikos, o nuo įvairių paviršių nušveisti stori aliejiniai dažai atvėrė pirminių spalvų sluoksnius.
„Norėjome, kad vienuolynas išliktų kuo autentiškesnis, stengėmės daryti kuo mažiau intervencijų. Prieš keletą metų čia atidarėme ir restoranėlį, kuris tapo turistų pritraukimo vieta: atvykę svečiai aplanko ir lankytinas vietas. Gamta, kultūros paveldo istorijos – tokie dalykai visus įkvepia!“, – svečiuose apsilankius15min žurnalistams kalbėjo M.Rinkevičiūtė.
Svarbu paminėti, kad Antalieptės vienuolyno restoranėlio virtuvės komanda pagal įvairiausius poreikius ir pomėgius gali pamaitinti iki 150 žmonių grupę.
Siekdami tausoti maistą ir aplinką, prieskoninius augalus, arbatžoles, sezonines daržoves skina iš savo pačių daržo arba įsigyja iš vietinių ūkininkų. Tad didžiąją meniu dalį sudaro sezoniniai vegetariški ir veganiški patieklai.


