„Tesonet Foundation“ vadovė Simona Laiconaitė, prisijungusi prie komandos praėjusį birželį, sako, kad svarbiausias klausimas filantropijoje yra ne kiek davei, o kas dėl to pasikeitė. Apie tai, kodėl Lietuvos verslas vis dar painioja filantropiją su socialine atsakomybe, kodėl fondams verta atsisakyti iliuzijos, kad jie geriausiai žino, ir kodėl dabar pats laikas įsitraukti – pokalbis su S. Laiconaite praėjus kelioms savaitėms po fondo pirmojo gimtadienio.
– Pradėkime nuo paprasto klausimo: kuo „Tesonet Foundation“ skiriasi nuo dešimčių kitų Lietuvoje veikiančių paramos fondų?
– Lengva įsivaizduoti, kad atiduodi didelę sumą pinigų, pasijunti kažką parėmęs ir prisidėjęs. Tada pateiki gražius skaičius: kiek vaikų lankė būrelį, kiek klasių gavo naujų kompiuterių, kiek renginių surengta. Tai gražu, tai pamatuojama, ir tai dažniausiai būna pagrindinis fondų sėkmės pasakojimas. Bet tikrasis klausimas yra kitoks – kas iš to? Kas iš tiesų pasikeitė dėl to, kad mes prisidėjome?
„Tesonet Foundation“ nuo pat pradžių norėjome statyti būtent ant šio klausimo. Ne tik remti, bet ir suprasti, ar parama tikrai sukuria pokytį, kurio siekiame. Tai reiškia visai kitokį darbo modelį: ilgesnį pasiruošimą prieš priimant sprendimą, gilesnį pažinimą su organizacijomis, kurias remiame, ir aiškų susitarimą iš anksto, kokius rodiklius kartu seksime.
Antras dalykas, kuris mus skiria, yra kryptingumas. Lietuvoje veikia tikrai daug puikių fondų, ir kiekvienas jų renkasi savo kelią. Mes sąmoningai pasirinkome ne plėstis į daugybę sričių po truputį, o sufokusuoti dėmesį į tris kryptis: ateities kūrėjų ugdymą ir švietimą, atsparumo didinimą ir sportininkų įgalinimą. Tai pasirinkimai, kurie ateina iš mūsų DNR. Iš to, ką grupė jau yra dariusi, ką supranta ir kur, mūsų manymu, galime sukurti didžiausią vertę.
Ir trečias dalykas yra ilgalaikis mąstymas. Mums nesinori būti fondu, kuris kasmet keičia prioritetus pagal madą ar viešąją dienotvarkę. Norime, kad po penkerių ar dešimties metų atsigręžę galėtume aiškiai matyti, kokį pokytį padarėme tose srityse, kurias pasirinkome.
– Vis dėlto „Tesonet“ grupė rėmė įvairias iniciatyvas ir iki fondo įsteigimo. Kodėl prireikė atskiros struktūros?
– Anksčiau parama keliaudavo įvairiomis kryptimis – finansiškai, kompiuterių klasėmis, produktais, įranga, partnerystėmis su universitetais. Tai buvo nuoširdūs, geri darbai, bet jie vyko fragmentiškai – pagal skubų poreikį, situaciją, pagal tai, kas tuo metu buvo aktualu.
Atskira struktūra leidžia veikti kitaip. Atsiranda aiškus mandatas, atsiranda komanda, kuri kiekvieną dieną galvoja apie tai, kaip kuriame poveikį, atsiranda ir disciplina – sustoti, įvertinti, pasirinkti. Be to, fondas tampa ne tik įmonės grupės įrankiu, bet ir savarankišku žaidėju filantropijos lauke, galinčiu užmegzti ilgalaikes partnerystes su organizacijomis, kurios mato, kad mes čia ne vieneriems metams.
– „Proven social impact“ – sąvoka, kuri Lietuvos filantropijoje skamba vis garsiau, bet praktikoje vis dar reta. Ką ji jums reiškia?
– Man „proven social impact“ prasideda nuo klausimo: iš kur mes žinome, kad tikrai sprendžiame problemą, o ne tik jaučiamės kažką gero padarę? Duomenų apie pačią problemą dažniausiai turime, bet daug rečiau iš tikrųjų matuojame, ar mūsų veiksmai tą problemą mažina.
Vienas dalykas yra sureaguoti į krizę dabar, bet kitas, ne mažiau svarbiau padaryti taip, kad tokių krizių ateityje būtų mažiau. Dirbti reikia abiem lygmenimis: padėti ten, kur skauda šiandien, ir kartu ieškoti, kaip užkirsti kelią tam skausmui kartotis.
Mes sau keliame konkrečią ambiciją, kad 70–80 procentų visų remiamų iniciatyvų poveikis būtų realiai pamatuojamas. Jaunam fondui tai drąsus tikslas, bet tikiu, kad jis įmanomas, jeigu nuo pirmos partnerystės dienos su organizacijomis sutariame, kokie pokyčio rodikliai mums svarbūs ir kodėl.
Labai norėčiau, kad poveikio matavimas Lietuvos filantropijoje taptų ne papildomu privalumu, o natūralia veiklos dalimi. Kad iš anksto kalbėtis apie tai, ką ir kaip seksime, būtų toks pat savaime suprantamas dalykas, kaip ir pati parama.
– Parama gali turėti daug pavadinimų – filantropija, socialinė atsakomybė, investicija į visuomenę. Ar visi šie terminai reiškia tą patį, ar visgi skiriasi savo esme?
– Tai trys skirtingi dalykai, kurie dažnai suplakami į vieną. Socialinė atsakomybė yra plačiausias terminas. Ji apima daugybę kasdienių sprendimų: kaip organizacija rūpinasi savo darbuotojais, kaip mažina poveikį aplinkai, kokius standartus taiko viduje. Tai yra atsakingos organizacijos veikimo dalis, bet tai – ne filantropija.
Filantropija prasideda tada, kai organizacija dalijasi savo resursais su tais, kurie yra už jos pačios ribų. Ir tie resursai nėra vien pinigai. Tai gali būti technologijos, žinios, žmonės, partnerystės, kontaktai. Plačiąja prasme filantropija yra atidavimas visuomenei, rūpestingas dalinimasis. Ir labai svarbu pasakyti: filantropija nebūtinai turi būti matuojama kaip investicija ar skaičiuojama per grąžą.
O investicija į visuomenę, arba poveikio investavimas, yra jau labai sąmoningas pasirinkimas stiprinti konkrečias sritis ir matuoti grąžą – per geresnius švietimo rodiklius, stipresnę ekonomiką, didesnį atsparumą ir pan.
– Ar šis skirtumas Lietuvos viešojoje erdvėje suprantamas?
– Manau, kad dar ne. Verslas dažnai pavadina filantropija tai, kas iš tiesų yra socialinė atsakomybė, arba atvirkščiai. O tai svarbu, nes nuo to priklauso, ko mes tikimės iš verslo ir kaip jį vertiname.
– Jūsų remiamų iniciatyvų sąrašas šiemet stipriai išaugo: 100 tūkst. eurų MO muziejaus kritinio mąstymo programai, 100 tūkst. eurų tiriamosios žurnalistikos premijai „Pamatai“, 100 tūkst. eurų „Vedliams“ mokytojų DI raštingumo programai. Kas šias iniciatyvas jungia?
– Kritinis mąstymas, informacinis atsparumas, gebėjimas dirbti su naujomis technologijomis – tai kompetencijos, be kurių šiandien sunkiai įmanoma kalbėti apie atsparią visuomenę. Skirtingais kampais, bet visos trys partnerystės dirba būtent ten. Asmeniškai labai džiaugiuosi MO muziejaus partneryste – į muziejaus valdybą įsitraukė ir Toma Sabaliauskienė, todėl matome procesą iš labai arti.
Sporto kryptyje šiemet planuojame kryptingesnę paramą talentams, kurie jau turi aiškų potencialą augti į aukščiausio lygio atletus, bet jiems trūksta finansavimo kokybiškai ruoštis ir varžytis.
– Sportas. Atrodo, paprasčiausia ir kartu sunkiausiai pamatuojama sritis. Ką jūs ten bandote išspręsti, ko neišsprendžia švietimas?
– Sportas duoda tai, ko vien tik švietimas iki galo neišsprendžia. Per sportą žmogus mokosi disciplinos, atsakomybės, pasitikėjimo savimi, gebėjimo dirbti komandoje ir atlaikyti įtampą. Tai yra savybės, kurios pravers visą gyvenimą. Nesvarbu, ar žmogus toliau eis profesionalaus sporto keliu, ar ne.
Bet svarbiausia – sportas daugeliui vaikų ir jaunuolių tampa vieta, kur jie randa savo bendruomenę, palaikymą ir aiškesnę kryptį. Treneris tampa autoritetu, komanda – antraisiais namais, o reguliarus ritmas duoda struktūrą, kurios vaikui kartais labai trūksta. Kartais būtent tai padeda išeiti iš nepalankios aplinkos ir suteikia daug daugiau stabilumo kasdienybėje, nei galėtų suteikti bet kokia kita veikla.
Yra ir kita pusė – talentų kelias. Esame įpratę matyti, kad didžiausias dėmesys ir parama keliauja į tas sporto šakas, kurios jau yra dėmesio centre. Bet yra daug sričių ir daug talentingų žmonių, kurių potencialas išties didelis, tik jie dar nėra matomi. Mums svarbu, kad ir šie sportininkai turėtų realią galimybę augti, o ne liktų nuošalyje vien todėl, kad jų šaka mažiau populiari.
Tad mūsų požiūriu sportas yra ir apie sveikatą, ir apie discipliną, ir apie bendruomenę, ir apie sąlygų sudarymą talentui augti bei varžytis pasaulyje. Visi šie dėmenys vienodai svarbūs. Išimti vieną reikštų prarasti dalį tos vertės, kurią sportas iš tikrųjų kuria.
– Klausimas, kurio bijo nemažai fondų vadovų: ką darote, kai matote, kad iniciatyva neveikia?
– Kol kas tokios situacijos neturėjome. Ir tai iš dalies dėl to, kad paramos neskiriame impulsyviai. Mano požiūriu, fondams verta atsisakyti iliuzijos, kad jie patys geriausiai žino, kaip „sutaisyti“ švietimą, sveikatos apsaugą ar kitą sudėtingą sritį. Yra žmonių ir organizacijų, kurie tose srityse dirba dešimtmečius, puikiai supranta problemos kompleksiškumą ir geriausiai gali pasakyti, kur verta nukreipti dėmesį. Pasitikėjimas partneriais yra kritiškai svarbus.
– Lietuvoje filantropinių fondų kasmet vis daugiau. Ką jums tai sako apie šalį?
– Filantropinių fondų gausa atskleidžia visuomenės ir valstybės brandą. Mažiau brandžiose visuomenėse verslas dažnai vis dar matomas tik kaip tas, kuris ima, o ne duoda atgal – kaip kažkas, kuriam reikia priminti apie atsakomybę, o ne kaip natūralus visuomenės gerovės kūrėjas. Brandesnėse visuomenėse paveikslas yra kitoks: ten verslas prisiima platesnę atsakomybę ir mato savo vaidmenį ne tik ekonomikoje, bet ir kuriant šalies ateitį, švietimą, kultūrą, sveikatos apsaugą.
Lietuva, mano akimis, šiuo metu yra labai įdomiame taške. Per pastaruosius kelerius metus įsteigta tikrai nemažai naujų fondų, ir tai nėra atsitiktinumas. Tai rodo, kad mūsų verslas auga ne tik finansiškai, bet ir vertybiškai. Atsiranda vis daugiau lyderių, kurie galvoja ne tik apie kitą ketvirtį ar pelno maržą, bet ir apie tai, kokią Lietuvą norėtų matyti po dešimties ar dvidešimties metų.
Kartu tai uždeda ir tam tikrą atsakomybę. Kai fondų daugėja, atsiranda klausimas, kaip mes visi kartu kuriame kokybišką filantropijos kultūrą. Ne kaip atskirus, vienas nuo kito atsiribojusius, projektus, o kaip tinklą, kuris stiprina vienas kitą. Man norisi tikėti, kad Lietuva eina būtent tuo keliu, ir tai yra vienas iš sveikiausių ženklų, kad bręstame ne tik kaip ekonomika, bet ir kaip visuomenė.
– Jeigu reikėtų pasakyti vieną žinutę Lietuvos verslui apie filantropiją, kokia ji būtų?
– Nebijokite įsitraukti. Nebūtina laukti tobulo momento, tobulo modelio ar tobulo komunikacinio kampo. Daugelis verslų delsia pradėti, nes galvoja, kad pirma reikia susidėlioti idealų planą, surasti „teisingiausią“ sritį ar užtikrinti, kad parama atrodys įspūdingai iš išorės. Bet tobulybės laukimas dažniausiai reiškia, kad nepradedama išvis.
Svarbiausia, mano manymu, atrasti temas, kurios jums iš tikrųjų rūpi, ir prisidėti prie jų nuosekliai, drąsiai ir ne vien dėl matomumo. Filantropija veikia tada, kai ji ateina iš tikro susidomėjimo, o ne iš pareigos „kažką padaryti“. Verslas, kuris remia sritį, kurią pats supranta ir kurioje mato realią galimybę prisidėti, paprastai sukuria daug didesnį poveikį nei tas, kuris bando būti matomas visur po truputį.
Ir dar viena svarbi mintis – nebūtina veikti vieniems. Vienas iš įdomiausių dalykų, kurį matau pastaruoju metu, yra tai, kad Lietuvos verslai vis dažniau susitelkia į bendras iniciatyvas, dalijasi patirtimi, jungiasi prie vienas kito projektų, nesvarbu ar tai Švietimas #1 organizacija, 4% gynybai projektas ar Lietuvos nepriklausomos žurnalistikos premija ir fondas „Pamatai“. Tai galiausiai duoda naudą visiems. Ir tiems, kurie remia, ir tiems, kuriems padedama, ir visai visuomenei.
