LVMH nuvilko italams paltus
Paskutinis kantrybės lašas, perpildęs italų savigarbą buvo „Loro Piana“. Prabangus prancūzų koncernas LVMH spragtelėjo pirštais, pasirašė ant čekio ir elitiniai mados namai nuleido itališką trispalvę. „Loro Piana“ nėra labai žinomas prekės ženklas tiems, kas nesidomi prabangos rinka. Tačiau tikriems „pret–a–porter“ gerbėjams išskirtinės kokybės vilnoniai paltai, megztiniai, kostiumai buvo tautinio pasididžiavimo simbolis. „Loro Piana“ – tai absoliuti elegancija ir itališka kokybė: dėl kelis tūkstančius eurų kainuojančio kašmyro vilnos kostiumėlio iš proto kraustydavosi turtingiausios pasaulio ponios.
Nuo šiol „Loro Piana“ yra nebe „made in Italy“, o „made in France“ etiketė. Koncernas „Louis Vuitton-Moet Hennessy“ už prabangų pirkinį sumokėjo nepigiai – 2 milijardus eurų (beveik 7 mlrd. litų) ir atsirėžė 80 proc. akcinio kapitalo.
LVMH bosas Bernard'as Arnaud tarsi besotis plėšrūnas įkibo į kaimynų prabangos rinką. Jis nori būti Italijos mados pasaulio šeimininkas. Jam tinka stambios įmonės, tokios kaip „Loro Piana“ su daugiau kaip 100 salonų visame
 |
| „Loro Piana“ prekės ženklas |
pasaulyje, bet prancūzas nenuleidžia akių ir nuo smulkmės. Tiesa, ji turi būti vertinga. Tarkime, cukrainė „Cova“ Milane, Montenapoleone gatvėje. Tai buvo Milano gerovės simbolis. Gera kava, pagyvenę padavėjai, jauki šviesa, ponios su pirkinių maišeliais. „Auksinio mados“ kvadrato parduotuvių pirkėjai neaplenkdavo žavingos „Cova“ kavinukės. Neaplenkė ir ponas Bernard'as Arnaud. Susimokėjo 15 milijonų eurų (52 mln. litų) už kavinukę ir keletą jos filialų užsienyje nė nesiderėjęs.
Nupirko „Brioni“ – Baracko Obamos kostiumų siuvėją
Legendinius Italijos prekės ženklus stvarsto visi, kas netingi. Plėšo nusilpusį kažkada galingos ekonomikos kūną be jokio gailesčio. Gamintojų asociacijos „Coldiretti“ duomenimis, sudėjus vienų metų užsienio bendrovių investicijas Italijoje, išeitų maždaug dešimt milijardų eurų. Investicijos? Kažkas gal ir būtų patenkintas, kad užsienio verslas godžiai dairosi į prekės ženklus, etiketes, iškabas.
Bet kai prie „Inter“ klubo durų prisistato turčius iš Indonezijos, italams atrodo, kad ateina pasaulio pabaiga. „Vertingiausios mūsų bendrovės vis dažniau atsiduria užsienio kapitalo rankose. Valstybei – ūkio sistemai tai didelis praradimas. Kita vertus, ši valstybė – ūkio sistema nė piršto nepajudina, kad tokie dalykai nevyktų“, – komentuoja italų kavos magnatas Riccardo Illy.
Prancūzų LVMH Italijoje apsiperka ne pirmi metai. Perpirko mados, kosmetikos ir juvelyrinių dirbinių bendrovę „Bulgari“. Paskui įsigijo Romos rankinių karalienę „Fendi“. Tada atėjo eilė Florencijos mados namams „Pucci“. Vėliau prigriebė prabangių kvepalų gamintoją „Acqua di Parma“, o dabar atėjo laikas „Loro Piana“ kašmyro paltams. Kas kitas?
Itališkos etiketės domina net tik LVMH. Domina ir aršiausią Bernard'o Arnaud konkurentą Francois Pinault ir jo koncerną „Pinaut Printemps Redoute“. Šis koncernas, beje, pirmasis įžengė į Italijos teritoriją ir nusipirko šeimyninių
 |
| „Loro Piana“ prekės ženklas |
dramų kamuojamą „Gucci“. PPR perpirko labai brangių rankinių gamintoją „Bottega Veneta“ ir moteriškų batelių gamintoją „Sergio Rossi“. Ponas Pinault nepraėjo pro šalį ir pro „Brioni“ iškabą. Juk „Brioni“ rengia įtakingiausius pasaulio vyrus – Baracką Obamą, Vladimirą Putiną ir netgi agentą 007 Džeimsą Bondą.
Kaip ispaniškas aliejus tampa itališku
Italijos rinka užsieniečius traukia tarsi gurkšnis šalto vandens karštą vasaros dieną. Pavyzdžiui, šveicarų maisto pramonės gigantas „Nestle“ troškulį patenkino, įsigijęs stambiausius italų mineralinio vandens gamintojus – „Levissima“, „Acqua Panna“, „S.Pellegrino“.
Veiklūs, drąsūs, turtingi ir ieškantys žinomo prekės ženklo Italijoje anksčiau ar vėliau randa to, ko ieško. Užsieniečius domina viskas – akiniai, automobiliai, prabangios rankinės, raudonasis vynas, makaronai, alyvuogių aliejus,
 |
| „Loro Piana“ prekės ženklas |
pomidorų tyrė. Rikiuojasi pirkėjų eilė ne tik iš Prancūzijos ar JAV. Brazilijos, Indijos, Kinijos turtuoliai irgi ištroškę prabangos ir garsių etikečių. Italijos įmonės jiems tinka, nes gamina išskirtinius produktus, turi puikią šeimos verslo istoriją, tradicijas.
Italijos gamintojų asociacijos „Coldiretti“ vadovas Sergio Marini tvirtina, kad daugeliu atveju naujieji savininkai nekeičia istorinės itališko gaminio etiketės, nes jiems tas nenaudinga. Užtat kokybės klausimas dažnai keliauja į antrą planą: „Vienas būdų sutaupyti – atseit itališkiems gaminiams naudoti žemesnės kokybės žaliavą iš užsienio“, – sako S.Marini. Tarkime, ispanų „Deoleo“ įsigijo istorines Toskanos alyvuogių aliejaus bendroves „Carapelli“, „Bertolli“. Aliejų atsiveža iš Ispanijos, o etiketėje rašo – „pagaminta Italijoje“.
„Alfa Romeo“ nori vokiečiai
„Ne, „Alfa Romeo“ neparduodame“ – dievažijasi FIAT grupės vadovas Sergio Marchionne. Bet visiems seniai viskas aišku: Sforza kunigaikščių dinastijos herbu pažymėti itališki sportiniai automobiliai kėlia apetitą vokiečių koncernui „Volkswagen“.
Kažkada ir superautomobilių „Lamborghini“ bendrovė buvo neparduodama, bet galiausiai tapo vokiečių nuosavybe.
 |
| „Lamborghini“ nuotr./„Lamborghini Egoista“ |
Kada „Alfa Romeo“, kurią pamatęs nukeldavo kepurę netgi amerikietis Henry Fordas atsidurs Volsfburgo grupės rankose? Laiko klausimas, – tvirtina automobilių rinkos strategai.
Panašus likimas, matyt, laukia ir italų pamėgtos oro bendrovės „Alitalia“. 28 procentus akcinio įmonės kapitalo jau valdo prancūzų „Air France“ ir olandų KLM. „Alitalia“ lėktuvai vis dar kyla, tačiau bendrovė kasdien skaičiuoja po 600 tūkst. eurų (2 mln. litų) nuostolių. Strateginiai investuotojai jau ruošiasi lemiam šuoliui.
Verslas dirba, o valdžia trukdo
„Loro Piana“ kašmyro paltų siuvėjai sako, kad bendrovę pardavė prancūzams, nes nebuvo kitos išeities. Beveik šimtą metų elitinius mados namus valdė šešios tos pačios šeimos kartos. Parduoti įmonę, matyt, nebuvo lengvas sprendimas. „LVMH supranta mūsų vertybes, koncernas padės mums jas išsaugoti“ – aiškina buvęs bendrovės savininkas Sergio Loro Piana.
Italas ir toliau liks vadovauti prabangos bendrovei. Tokia naujųjų savininkų strategija: jie suteikia įmonės kūrėjams toliau vadovauti, užuot „suvalgę“ ją. Įlieja šviežio kapitalo, atnaujina finansavimą, padeda atnaujinti rinkodarą. Nors daug kas Italijoje šaukia apie kolonizavimo pavojų, tačiau kitos išeities įmonių vadovams, matyt, nelieka. Fiskalinis presingas Apeninuose pašoko iki 53 proc., skolinimosi galimybės – minimalios, vidaus rinka stagnuoja.
Užsieniečiai užuot investavę geriau nusiperka. Tokia yra Italijos verslo specifika: iš vienos pusės – unikalios, puikų produktą gaminančios šeimos įmonės, iš kitos – valdžia, kuri puoselėja savo biurokratinę galią. Roma kuria vis naujus ekonomikos gelbėjimo planus, bet jie remiasi vis naujais mokesčiais verslui. O jeigu įmonė turi teisinių problemų, jai tenka susidurti su galinga itališka teisėsaugos biurokratija, kai vienai bylai išnagrinėti teisme prireikia vidutiniškai 1400 dienų. Štai kodėl investuojantys Italijoje turi būti ne tik veiklūs ir turtingi, bet ir pakankamai drąsūs bei kantrūs.
