Pastaraisiais mėnesiais šie klausimai skambėjo susitikimuose su verslo bendruomene skirtinguose Lietuvos miestuose. Diskusijos parodė, kad, net žinant pagrindinius konkurencijos teisės reikalavimus, vis dar kyla klausimų dėl kasdienių sprendimų: kainodaros, nuolaidų, santykių su darbuotojais ar bendravimo su kitais rinkos dalyviais.
Tad kur yra ta riba, kurios nevalia peržengti, ir kaip ją atpažinti kasdienėje veikloje?
Karteliniai susitarimai didina kainas
Konkurencijos teisėje riba yra aiški: pažeidimas įvyksta tada, kai įmonės pradeda derinti sprendimus su kitais rinkos dalyviais, pavyzdžiui, dėl kainų, nuolaidų, akcijų ar darbuotojų. Svarbu pabrėžti, kad net ir apsikeitimas komerciškai jautria informacija žodžiu ar neformaliame pokalbyje, pavyzdžiui, asociacijos susitikime aptariant, kiek planuojama kelti kainas ar reaguoti į augančias sąnaudas, gali tapti pažeidimu.
Tarptautinė praktika rodo, kad karteliniai susitarimai kainas dažniausiai padidina 10–20 proc., o viešuosiuose pirkimuose, kai įmonės suderina pasiūlymus konkursuose, kainos gali išaugti net iki 30 proc. Tai reiškia tiesiogines papildomas išlaidas vartotojams ir valstybei.
Lietuvoje nustatomų konkurenciją ribojančių susitarimų skaičius gali atrodyti nedidelis – 2024 m. jų buvo trys, pernai – vienas, šiuo metu tiriami penki galimi atvejai. Vis dėlto svarbu įvertinti, kad tokie tyrimai trunka nuo pusmečio iki kelerių metų, ir net pavieniai susitarimai gali sukelti reikšmingą žalą.
Be to, ne visos rizikingos situacijos tampa tyrimais ir vėliau sankcijomis. Štai pernai išsiuntėme 84 prevencinius raštus dėl rizikos pažeisti konkurencijos taisykles. Tai rodo, kad verslams yra į ką atkreipti dėmesį gerinant konkurencijos teisės pažeidimų rizikos valdymą.
Kainų derinimas – vis dar slidus klausimas
Kaip rodo praktika, kainų derinimas išlieka vienas dažniausių konkurencijos teisės pažeidimų. Įtarimų kelia situacijos, kai konkurentai vienu metu ir panašia apimtimi keičia kainas, o tam nėra aiškių ekonominių priežasčių. Tokiais atvejais kyla rizika, kad sprendimai buvo derinami tiesiogiai arba netiesiogiai, pavyzdžiui, per asociacijas.
Šioje vietoje labai svarbu pabrėžti, kad kainas keisti savaime nėra draudžiama. Problema atsiranda tada, kai sprendimai priimami nesavarankiškai. Tuomet konkurencija nebeveikia, o rinkos mechanizmas iškraipomas.
Praėjusių metų praktika rodo, kad net ir vieši signalai rinkai gali kelti riziką. Pavyzdžiui, po mūsų įspėjimo dėl galimo pažeidimo buvo pašalintas viešas raginimas bitininkams didinti medaus kainas – toks koordinuotas kainų kėlimas galėjo riboti konkurenciją.
Tuo metu gyventojams nemalonus degalų kainų augimas per pastaruosius kelis mėnesius buvo nulemtas objektyvių geopolitinių priežasčių. Tai atskleidė Konkurencijos tarybos atlikta degalų kainodaros analizė.
Tad tiek vartotojams, atidžiai stebintiems kainų pokyčius, tiek verslo atstovams svarbiausia suprasti, kad konkurencijos reikalavimų pažeidimu tampa ne konkreti kaina, o kaip ji buvo nustatyta – savarankišku sprendimu, atsižvelgiant į įvairius reikšmingus veiksnius, ar visgi derinant su konkurentais.
Nuolaidos ir akcijos: „nežlugdyti rinkos“ – pavojingas argumentas
Klausimų verslams vis dar kelia ir susitarimai dėl nuolaidų ar akcijų. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai įmonės susitaria tam tikru laikotarpiu netaikyti nuolaidų, nerengti akcijų ar nesivelti į kainų karus.
Tokie susitarimai dažnai grindžiami argumentais apie stabilumą ar sveiką konkurenciją, tačiau realybėje jie eliminuoja vieną svarbiausių konkurencijos elementų – galimybę kiekvienam mūsų rinktis geresnį pasiūlymą.
Konkurencijos teisė aiškiai sako: sprendimai dėl nuolaidų ir akcijų turi būti priimami savarankiškai. Net ir neformalūs susitarimai ar „bendras supratimas“ tarp rinkos dalyvių gali būti vertinamas kaip pažeidimas.
Gamintojai ir tiekėjai: kontrolė, kuri gali kainuoti
Dar viena sritis, kurioje įmonės dažnai paslysta, – santykiai tarp gamintojų ir platintojų. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti natūralu kontroliuoti savo produkto kainą, konkurencijos teisė čia nustato aiškias ribas.
Gamintojas gali nustatyti kainą, už kurią parduoda prekes platintojui, tačiau negali nurodyti, už kokią kainą šios prekės turi būti perparduodamos galutiniams vartotojams. Tokie nurodymai – tiek sutartyse, tiek el. laiškuose ar kitais būdais – yra konkurencijos taisyklių pažeidimas.
Auksinė taisyklė paprasta – platintojas turi būti laisvas pats spręsti dėl galutinės kainos, nuolaidų ar akcijų. Taip vartotojams bus sudaryta galimybė norimą gaminį įsigyti už palankiausią kainą.
Konkurencija vyksta ir dėl talentų
Bendraudami su verslininkais vis dar dažnai matome nuostabą veiduose, kai prabylame apie konkurencijos taisyklių pažeidimą kovos dėl talentų srityje. Išties darbdavių susitarimai nevilioti vieni kitų darbuotojų, nekelti atlyginimų ar derinti darbo sąlygas vertinami taip pat griežtai kaip kainų karteliai.
Tokie susitarimai gali būti tiek aiškūs, tiek „tylūs“, pavyzdžiui, neoficialus susitarimas „nejudinti atlyginimų rinkoje“. Nors tai gali atrodyti kaip stabilumo užtikrinimas, iš tiesų tai riboja darbuotojų galimybes ir slopina konkurenciją dėl talentų.
Rinkos pasidalijimas: retesnis, bet ne mažiau pavojingas
Praktikoje pasitaiko ir retesnių konkurencijos teisės pažeidimų formų – viena jų yra rinkos pasidalijimas. Tokie susitarimai kartais net klaidingai suvokiami kaip verslo strategijos dalis.
Vis dėlto konkurencijos teisės požiūriu tai yra vienas rimčiausių pažeidimų. Kai įmonės susitaria, kas aptarnaus tam tikrus klientus, teritorijas ar produktų segmentus, konkurencija iš esmės eliminuojama.
Praėjusių metų praktika parodė, kad tokie atvejai nėra tik teoriniai. Buvo nustatyta, kad dvi įmonių grupės, anksčiau švietimo įstaigoms siūliusios skirtingus elektroninius dienynus ir skaitmeninio turinio platformas, sudarė kartelį ir pasidalijo šias verslo sritis, siekdamos išvengti tarpusavio konkurencijos. Šis pavyzdys aiškiai parodo, kad net ir rečiau pasitaikančios susitarimų formos gali turėti reikšmingą neigiamą poveikį rinkai, o verslui sukelti rimtų teisinių pasekmių.
Ne tik baudos: kaip formuojama konkurencijos kultūra
Nuolat pabrėžiame, kad konkurencijos priežiūra – tai ne tik pažeidimų nustatymas ar baudų skyrimas. Ne mažiau svarbu padėti verslui laiku suprasti, kur yra rizikos, ir jas operatyviai ištaisyti.
Svarbiausia, kad gavus aiškų signalą įvyktų pokyčiai. Pavyzdžiui, pernai kreipėmės į automobilių pardavėjus dėl taikytos praktikos, kai klientams nebuvo sudaroma galimybė garantiniu laikotarpiu techninę priežiūrą ar remontą atlikti nepriklausomuose autoservisuose. Po mūsų rekomendacijų ši praktika buvo pakeista – vartotojai įgijo daugiau pasirinkimo, o rinkoje atsirado daugiau konkurencijos kainomis.
Tokie atvejai gerai parodo, kad ne tik taikome sankcijas, bet ir deriname skirtingus instrumentus, siekdami didinti verslo supratimą ir nubrėžti aiškias ribas, kurių negalima peržengti.
Svarbiausia žinia verslui – riziką galima suvaldyti laiku. Susidūrus su galimai neteisėtu pasiūlymu, būtina aiškiai nepritarti, neįsitraukti ir, jei reikia, kreiptis į Konkurencijos tarybą.
Svarbu ir tai, kad apie kartelinius susitarimus pranešusios įmonės gali būti atleistos nuo baudų.
