Sekite 15min Google
„Swedbank“ užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad dažniausiai tėvai vaikams kišenpinigių duoda be ypatingos progos, savo nuožiūra. Taip elgiasi 59 proc. 5–6 metų, 65 proc. 7–10 metų ir 66 proc. 11–15 metų vaikų tėvų. Vyresniame amžiuje ši dalis kiek mažesnė, tačiau ir tarp tėvų, turinčių 20–23 metų vaikų, ji siekia 51 procentą.
Vis dėlto nemaža dalis tėvų pinigus naudoja ir kaip atlygį. Pavyzdžiui, 27 proc. tėvų, turinčių 5–6 metų vaikų, kišenpinigių duoda už buities darbus, 29 proc. – už gerus pažymius ar atliktus namų darbus, 28 proc. – už gerą emocinį elgesį ir susitarimų laikymąsi.
Tad kur brėžti ribą? Atsakymas nėra toks paprastas.
Kam reikalingi kišenpinigiai?
Pirmiausia verta susitarti, kodėl apskritai vaikui duodame kišenpinigių. Jei pagrindinis tikslas – ugdyti gebėjimą elgtis su pinigais, kišenpinigiai turėtų būti pakankamai reguliarūs ir prognozuojami.
Suaugusiajam būtų sunku planuoti mėnesio biudžetą nežinant, ar šį mėnesį apskritai gaus pajamų. Vaikui galioja panaši logika, tik sumos ir atsakomybės – gerokai mažesnės. Gavęs sutartą sumą savaitei ar mėnesiui, jis gali spręsti: išleisti dabar ar pasilikti vėlesniam laikui, nusipirkti kelis mažus dalykus ar taupyti vienam didesniam. Tiesa, čia svarbu atskirti dvi vaikams duodamų pinigų kategorijas – dienpinigius, kurie skirti, pavyzdžiui, pietums mokykloje bei transportui, ir kišenpinigius – „laisvą“ sumą finansinei edukacijai.
Tačiau vien įduoti vaikui pinigų nepakanka. Kišenpinigiai tampa finansinio ugdymo priemone tada, kai kartu atsiranda taisyklės ir pasekmės. Jei sutarta suma išleidžiama pirmąją savaitės dieną, tėvai neturėtų automatiškai papildyti vaiko kortelės. Kelios dienos be pinigų norimam pirkiniui gali būti gerokai vertingesnė biudžeto valdymo pamoka nei dešimt teorinių pokalbių apie taupymą.
Ne kiekvienas darbas – uždarbis
Kitas klausimas – ar kiekvienas namuose atliktas darbas turėtų papildyti vaiko piniginę. Čia verta vadovautis paprastu principu: už buvimą atsakingu šeimos nariu atlyginimo mokėti nereikia.
Susitvarkyti savo kambarį, nusinešti lėkštę, pagal amžių prisidėti prie bendros namų tvarkos ar pasirūpinti augintiniu pirmiausia yra gyvenimo kartu dalis. Jeigu kiekviena tokia pareiga turi kainoraštį, rizikuojame vaikui perduoti klaidingą žinutę. Vaikui natūraliai gali kilti klausimas: jeigu šiandien man nereikia dviejų eurų, kodėl turėčiau išnešti šiukšles?
Vis dėlto, galimybė užsidirbti gali būti labai gera finansinė pamoka, ją aiškiai atskyrus nuo kasdienių pareigų. Jei vaikas imasi darbo, kuris nėra įprasta jo atsakomybė ir kuriam kitu atveju šeima skirtų papildomo laiko ar net samdytų kitą žmogų, galima iš anksto susitarti dėl atlygio. Tai gali būti automobilio plovimas, lapų grėbimas, jaunesnio brolio ar sesers priežiūra tinkamo amžiaus paaugliui ar kitas šeimai realią vertę sukuriantis papildomas darbas. Tuomet atsiranda visai kita pamoka: pinigai gali būti uždirbami sukuriant vertę savo laiku ir pastangomis.
Svarbiausia yra ne sudaryti vaikui gerų darbų kainoraštį, o padėti suprasti skirtingą pinigų paskirtį. Dienpinigiai yra skirti būtinosioms išlaidoms, kišenpinigiai – mokytis juos valdyti, o uždarbis – patirti ryšį tarp pastangų, sukurtos vertės ir atlygio. Jei vaikas supranta, kodėl už nuplautą automobilį galima susitarti dėl atlygio, o už savo kambario susitvarkymą – ne, tai jau savaime yra svarbi finansinė pamoka.
