2022 metų pradžioje Joe Bidenas buvo plačiai vertinamas kaip žlugęs prezidentas. Jo teisėkūros darbotvarkė atrodė sustingusi, o šalį apnikusios ekonominės, atrodo, garantavo didžiulius nuostolius vidutinės trukmės laikotarpiu.
Tačiau buvo priimtas Infliacijos mažinimo aktas, kuris iš esmės yra didžiulės reikšmės turėsiantis kovos su klimato kaita įstatymas, garsioji daug nerimo kėlusi „raudonoji banga“ pasirodė buvusi tik raibuliukas, ir nors daugelis ekonomistų vis dar prognozuoja nuosmukį, nedarbo lygis tebėra neaukštas, o infliacija slūgsta.
Tuo tarpu Kinijos lyderis Xi Jinpingas, priešingai, šių metų pradžioje vis dar gyrėsi savo triumfu prieš COVID-19. Iš tiesų kurį laiką žmonės net girdėdavo tvirtinimus, kad akivaizdi Kinijos sėkmė suvaldant pandemiją pranašauja jos, kaip pasaulio lyderės, atsiradimą.
Tačiau dabar Xi Jinpingas staigiai nutraukė savo „nulinio COVID“ politiką, daugybė požymių rodo didžiulį hospitalizacijų ir mirčių antplūdį, dėl kurio sveikatos priežiūra atsidurs prie lūžio slenksčio, Kinijos ekonomika per ateinančius dvejus ar trejus metus susidurs su didelėmis problemomis, o ilgalaikės Kinijos ekonomikos augimo prognozės ženkliai mažinamos.
Atrodo, Kinijos ateitis nėra šviesi, kokia atrodė anksčiau. Kodėl?
Kinijos gebėjimas apriboti koronaviruso plitimą drakoniškais blokavimais turėjo pademonstruoti režimo, kuriam nereikia konsultuotis su visuomene, nes jis gali tiesiog padaryti tai, ką reikia, pranašumą.
Tačiau šiuo metu Xi Jinpingo atsisakymas ruoštis ateičiai po koronaviruso bei nesugebėjimas priimti veiksmingiausių vakcinų ir užtikrinti, kad būtų paskiepyti pažeidžiamiausi piliečiai, išryškino autokratinių vyriausybių silpnumą, nes jose niekas negali pasakyti lyderiui, kad jis klysta.
