Sekite 15min Google
Dažniausiai girdima priežastis – dėl konflikto Artimuosiuose Rytuose brangstanti energetika. Tačiau šis paaiškinimas galioja ir visoms kitoms šalims: tą patį šoką pajuto ir daug žemesnę infliaciją fiksavusios Latvija, Estija, kitos euro zonos šalys. Visos jos naudoja eurą, joms galioja tos pačios Europos Centrinio Banko (ECB) palūkanų normos. Tad kodėl mes esame išskirtiniai?
Atsakymo verta ieškoti dviem kryptimis: kaip veikia euro zonos pinigų politika ir ką šiemet padarė mūsų pačių valdžia. Tai leis pamatyti, kad pakėlėme tiek kainų lubas, tiek jų grindis.
Pigių pinigų srautas visų šalių nepasiekia vienodai
Rugsėjo 10 d. ECB pakėlė bazines palūkanų normas 25 baziniais punktais – iki 2,50–2,90 proc. Tai antras padidinimas šiemet, tiesiogiai reaguojant į brangstančią energiją. Sprendimas sulaukė ir kritikos: centrinis bankas nekontroliuoja nei naftos kainų, nei įvykių Artimuosiuose Rytuose, tad ar jis apskritai pajėgus prislopinti kainų augimą?
Viena prasme kritika pagrįsta – ECB nenustato ir negali nustatyti atskirų prekių ar paslaugų kainų, įskaitant energetikos. Tačiau jis paveikia palūkanų normas, už kurias gyventojai, verslas ir vyriausybės gali pasiskolinti. Tai lemia, kiek naujų pinigų vėliau atsiranda ekonomikoje.
Nors dažnai toks žingsnis vadinamas „pinigų branginimu“, toks apibūdinimas nėra tikslus. Paties euro kaina nėra palūkanos, o jo perkamoji galia – tai, ką už jį galima nusipirkti. Būtent ji krenta infliacijai augant. O pinigų kiekis ekonomikoje veikia tarsi lubos – lemia, kiek erdvės kainoms kilti apskritai yra. Jeigu pinigų nedaugėtų, brangstant vienoms prekėms žmonės kitoms išleistų mažiau: vienos kainos kiltų, kitos augtų lėčiau ar net kristų. Pigūs pinigai tas lubas pakelia – kai paskolų palūkanos mažos, pinigų ekonomikoje daugėja ir tai lemia, kad susidaro terpė brangti visoms prekėms bei paslaugoms.
Kadangi infliacija euro zonos šalyse skiriasi, tas pats palūkanų dydis kiekvienoje šalyje sudaro skirtingas paskatas taupyti ar skolintis.
Bet atskiros palūkanų normos Lietuvai ECB nustatyti negali. Ji galioja visos euro zonos bankams. Tačiau kiekvienos šalies gyventojų sprendimą skolintis ar taupyti lemia ne ji, o realioji palūkanų norma – iš nominalios palūkanų normos atėmus infliaciją. Tai parodo, ko pinigai bus verti tada, kai paskolą reikės grąžinti arba santaupas panaudoti. Kadangi infliacija euro zonos šalyse skiriasi, tas pats palūkanų dydis kiekvienoje šalyje sudaro skirtingas paskatas taupyti ar skolintis. Tai paaiškina, kodėl nauji pinigai visų šalių nepasiekia vienu metu ir vienodu mastu. Į ekonomiką jie patenka per paskolas ir didesnes valstybių išlaidas – pirmiausia ten, kur skolintis patraukliausia.
Tai matyti ir pinigų kiekio statistikoje. Nuo pandemijos pradžios 2020 m. pinigų kiekis Lietuvoje išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 27 iki 56 mlrd. eurų. Euro zonoje tokio šuolio nebuvo: didžiausias prieaugis įvyko per pandemiją, kai apyvartoje esančių pinigų padaugėjo maždaug ketvirtadaliu, o vėliau augimas sulėtėjo iki kelių procentų per metus – šių metų rugpjūtį jis siekė 2,9 proc.
Didesniam naujų pinigų srautui Lietuvoje yra ir lokalių priežaščių. Pajamos pas mus kilo sparčiau nei euro zonos vidurkis – vien minimali alga per dvejus metus pakelta beveik ketvirtadaliu. Būsto paskolų portfelis per metus paaugo 14 proc., kai euro zonoje gyventojų skolinimosi apimtys didėjo 3,1 proc. Didėjo ir valdžios išlaidų dalis ekonomikoje. Visa tai sudarė nemažą skirtumą.
Lubas pakėlėme ir be ECB pagalbos
Vienas svarbiausių sprendimų, lėmusių dar didesnį pinigų pasiūlos didėjimą mūsų šalyje, buvo pernai Seime priimtas sprendimas leisti pasitraukti iš II pensijų pakopos. Per pirmąjį šių metų pusmetį gyventojai atsiėmė apie 3,6 mlrd. eurų. Vien per pirmąjį ketvirtį pasitraukė daugiau nei 500 tūkst. gyventojų, vidutiniškai atgavusių po 5,6 tūkst. eurų. Šie pinigai į ekonomiką pateko ne dėl centrinio banko, o dėl vietinės valdžios sprendimų. Jie buvo investuojami pensijų fonduose kaip atidėtos santaupos, o dabar virto lėšomis, kurias galima išleisti bet kurią dieną.
Tai dar labiau paspartino ir taip spartų pinigų kiekio augimą mūsų šalyje. Pinigų kiekio rodiklis M1, apimantis grynuosius pinigus ir einamosiose sąskaitose laikomas lėšas, iki pirmojo lėšų išsiėmimo lango augo apie 10 proc. per metus, o balandį metinis padidėjimas sudarė net 19 proc. (prisiminkime, kad šiuo laikotarpiu euro zonoje augimas sudarė apie 3 proc.).
Taip sparčiai pinigų kiekis Lietuvoje paskutinį kartą augo 2021 m., paties pandeminio pinigų spausdinimo piko laikotarpiu. Mechaniškai išskaičiavus II pakopos lėšas, augimas taip pat būtų ženklus, sudarytų apie 9–10 proc. Tačiau tai reiškia, kad vien dėl šio sprendimo pinigų kiekis Lietuvoje išaugo beveik dvigubai daugiau, negu būtų didėjęs be II pakopos lėšų.
Galima atsakyti, kad didžioji dalis šių lėšų kol kas liko nepanaudota, todėl naujų pinigų įliejimo poveikis kainoms kol kas buvo minimalus. Tačiau svarbu, kaip didelė staigiai gauta vienkartinė suma pakeičia žmogaus elgesį. Tarkime, vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus (į rankas tai apie 1 500 eurų) kas mėnesį atsideda po 150 eurų. Per metus jis sukauptų 1 800 eurų. Vidutinė II pakopos išmoka – 5,6 tūkst. eurų, yra maždaug trejų metų tokio taupymo rezultatas, gautas iš karto, per vieną mėnesį. Net jei ši suma lieka sąskaitoje, poreikis kas mėnesį atidėti po 150 eurų sumažėja, o dalis atlyginimo, anksčiau keliavusi į santaupas, gali keliauti į vartojimą.
Turintys didesnį kiekį nepanaudotų lėšų kiekvieną eurą vertina mažiau, todėl perka drąsiau ir lengviau susitaiko su aukštesnėmis kainomis. Prekybos duomenys tai ir rodo: liepą ne maisto prekių apyvarta buvo 12 proc. didesnė nei prieš metus, o buitinės technikos ir baldų – apie 19 proc.. Todėl taiklesnis klausimas nėra, ar pensijų fondų išmokos jau išleistos, o tai, kiek žmogus vertina kiekvieną eurą, palyginti su prekėmis, kurias už jį galima įsigyti.
Grindis taip pat keliame
Antra dažna kainų augimo aiškinimo dalis – augantys įmonių veiklos kaštai: atlyginimai, energetika, žaliavos, mokesčiai. Tačiau didėjantys kaštai nėra kainų augimo priežastis. Kaina yra santykis tarp pirkėjo ir pardavėjo, o pirkėjas nemoka už tai, kiek kainuoja prekę pagaminti. Jis moka tada, kai ją vertina labiau negu atiduodamus eurus. Kaštų didėjimas nekelia infliacijos, o nubrėžia ribą, žemiau kurios gaminti arba parduoti prekių nebeapsimoka. Tad tai suformuoja kainų grindis.
O tokių dirbtinai grindis pakėlusių valdžios sprendimų Lietuvoje apstu. Pavyzdžiui, nuo sausio veikia cukraus mokestis: litras limonado dėl jo gali būti brangesnis iki 25 centų. Kainų grindis pakėlė ir kuro akcizai: benzinas nuo sausio brangesnis 3 centais, dyzelinas – 4 centais už litrą.
Be to, atlyginimas taip pat yra kaina, nors į vartotojų kainų indeksą ir neįskaičiuojamas. Dėl jos susitariama lygiai taip pat, kaip dėl bet kurios kitos kainos. Viena pusė perka paslaugą, kita ją parduoda, ir abi mainuose įgyja tai, ką vertina labiau. Skirtumas tik tas, kad šią kainą valstybė reguliuoja – nustatydama minimalų atlyginimą.
Minimali mėnesinė alga 2025 m. padidinta 12 proc., šiemet dar 11 proc. Nustatyta kaina savaime nesukuria daugiau vertės. Tai tik draudžia mainus žemiau ribos. Tiems, kurių darbą darbdavys vertina mažiau, darbo vietų tokiu atveju paprasčiausiai neatsiranda. Būtent taip ir susidaro kainų grindys: ne todėl, kad kaštai būtų perkeliami vartotojui, o todėl, kad prekių bei paslaugų pasiūloma mažiau, kai pinigų kiekis ekonomikoje toliau didėja.
Tad pinigų politikos formuotojai savo dalį darbo jau daro – keldami palūkanų normas jie brėžia žemesnes kainų lubas. Tačiau jeigu šių sprendimų poveikis bus slopinamas mūsų valdžios sprendimais – Lietuvos gyventojai susidurs ir su pabrangusiomis paskolomis ir su sparčiai augančiomis kainomis.
